Pirkiniai išsimokėtinai. Antanas Šileika

jums galvas.

      Vėliau tą vakarą motina pasiuntė mus nupirkti batono rytdienos priešpiečių sumuštiniams. Žiūrėdamas, kaip bakalėjininkas nuo kvadratinio batono riekia aštuonias riekes, tėvas be garso švilpiniavo. Nesuvokiau, kaip jis gali būti toks ramus. Džerio veidas buvo piktas, bet jis visuomet atrodydavo surūgęs. Aš nuslinkau prie kasos ir, žvelgdamas į priešais esančią saldumynų vitriną, pradėjau varvinti seilę: balta nuga su želė įdaru, dideli apskriti čiulpinukai po du centus, vaškuotos tūbelės su ledinukais, limonadas… Tačiau didžiausia pagunda buvo tris centus kainuojantys dovanų krepšeliai, kuriuos bakalėjininkas pripildydavo pats. Kartais jis įdėdavo ten netgi mažų šokolado plytelių. Džeris perskaitė mano mintis.

      – Paprašyk jo. Gal dar liko šis tas iš pinigų, kuriuos gavo užstatęs namą.

      Aš palaukiau, kol tėvas išsitrauks piniginę, o kai sumokėjo bakalėjininkui už batoną, paprašiau šešių centų.

      – Jokių saldainių, – atkirto tėvas, segdamas piniginę. – Pirkti saldainius – tuščias pinigų švaistymas, o aš niekada tuščiai nešvaistau pinigų.

      ŽMOGUS, KURIS SKAITĖ VOLTERĄ

      Mudu su Džeriu buvome apvilkti marškiniais ilgomis rankovėmis su pakaklėje prisegtomis „peteliškėmis“ ir palikti likimo valiai betoninėje verandoje. Mama prigrasė neatsiraitoti rankovių – girdi, dar pamesime rankogalių sąsagas, be to, iškrakmolyta medžiaga susiglamžys. Marškinius ji nupirko mums didesnius negu reikia, kad galėtume nešioti dvejus metus, todėl jų apykaklės smuko, atverdamos baltus apatinius marškinėlius su apvaliomis kaklo iškirptėmis. Marškiniai buvo papuošti prisegamomis „peteliškėmis“, bet švarkelių neturėjome. Atrodėme kaip stepo šokėjų komanda per mėgėjų vakarėlį bažnyčios rūsyje.

      – Juk jie dar maži, – pasakė tėvas. – Kuriems galams tie švarkai?

      – Noriu, kad berniukai gražiai atrodytų.

      – Paprasčiausiai išvalyk vaikams panages ir liepk per daug neplepėti, kai atvyks svečių. Duok jiems valią, tai niekas negalės nė žodžio įterpti.

      – Universalinėje parduotuvėje du švarkus galima nupirkti už dvidešimt septynis dolerius.

      – Ir vėl ta pati dainelė. Visos kalbos tik apie pinigus.

      Tėvas prisikimšo pypkę, pokalbis buvo baigtas.

      Tą rytą motina ryžtingai puolė blizginti grindis, skaudžiai bumbtelėdama keliais į jų lentas. Bent jau iš garso atrodė, kad jai suskaudo. Ji vilkėjo sena gėlėta medvilnine suknele, kuria, kiek pamenu, vos prieš dvejus metus puošdavosi eidama į bažnyčią. Dabar suknelė atrodė kaip pernelyg ilgai dėvėti naktiniai marškiniai. Motina pasilenkė prie grindų, vienoje rankoje laikydama skudurą, kitoje – vaško pastą, ir piktai siaurais sukamaisiais judesiais pradėjo jas trinti.

      – Eikit atsisėskit verandoj ir laukit. Jeigu jie pasirodys anksti, Dieve sergėk, tuoj bėkit čia ir praneškit man. Jeigu ne, namo neikit. Į kiemą taip pat neikit. Nenoriu, kad supurvintumėt batus.

      Verandoje buvo karšta.

      – O jeigu jis toks pats kaip Senis? – paklausė Džeris.

      Jis pradėjo vadinti tėvą Seniu, bet man neapsiversdavo liežuvis taip jį pavadinti. Toks jau buvo tas Džeris. Imdavo daryti ką nors, kas mane trikdydavo, ir žiūrėdavo, ar paseksiu jo pavyzdžiu, jeigu ne – šaipydavosi.

      – Dviejų tokių kaip jis negali būti, – pasakiau.

      – Bet jie juk broliai, argi gali labai skirtis? Jaunesnysis brolis yra tik savotiška vyresniojo kopija, taigi labai tikėtina, kad bus toks pats kaip Senis, gal net nuožmesnis.

      Tėvas krapštinėjosi pašiūrėje kitoje namo pusėje – jis irgi buvo ištremtas iš namų. Motina pagavo jį iš karto po pusryčių vogčiomis gurkšnojant viskį.

      – Aštuonerius metus nematei savo brolio ir jam atvykus nori būti mirtinai girtas? Koks tu galvočius.

      – Išgėriau tik vieną taurelę.

      – Melagis.

      – Dvi.

      – Melagis.

      Jo veidas slėpėsi po įžeisto pakantumo kauke. Ji nykščio nagu įrentė žymę ant Five Star viskio butelio etiketės ir apžiūrėjo kito butelio kamštį, tikrindama, ar jis nebuvo atkimštas.

      Tačiau tėvą iš namo ištrėmė ne už girtavimą, o už jo antrąjį nusižengimą – už tai, kad sūdė kopūstus.

      – Net valgyti gaminti nemoki, – priekaištavo ji, mojuodama mediniu šaukštu, tarytum ilgu pirštu.

      – O ką čia mokėti? Įjungi viryklę, pastatai ant jos maistą, įdedi druskos.

      Kai kuriose srityse, nors jų buvo labai labai mažai, tėvas negalėjo laimėti prieš motiną. Jis susikišo savo kostiumines kelnes į juodus aulinius batus ir išėjo į galinį kiemą.

      Mes stypsojome priekiniame kieme, kuriame vis dar mėtėsi skiedros, o laiba laukinė žolė, priaugusi piktžolių, mudviejų su Džeriu batų buvo sutrypta į dulkes. Vienintelis kitas namas gatvėje priklausė Teilorams. Ten buvo pievelės ir sodo oazė. Likusioje gatvės dalyje viešpatavo statybų pradžiai būdingas chaosas, nes rangovai, statę namus mūsų rajone, dar nebuvo pažengę toliau žemės darbų. Smulkieji rangovai sunkvežimiais atsiveždavo italų, ukrainiečių ir lenkų darbuotis dulkėtose statybų aikštelėse. Kartais tie vyrai ateidavo pas mus paprašyti stiklinės vandens. Pakirpta žalia Teilorų pievelė tarytum bylote bylojo: nedrįskite čia eiti.

      Mūsų miestelis, Vestonas, gūžėsi Toronto šešėlyje, o naujasis priemiestis augo misdamas senomis sodybomis ir sodais. Tolumoje niūriai dunksantis Torontas laukė, kol miestas su savo priemiesčiais nusipenės ir bus tinkamas skersti.

      Kai tėvas pagaliau baigė namo karkasą, jis nedelsdamas išklojo kietmedžio grindis ir nudažė sienas. Vidaus durims pritrūko pinigų. Nepaisant to, iš rūsio, kuriame gyvenome beveik metus, persikėlėme į pirmą aukštą; mudu su Džeriu gavome bendrą mažą miegamąjį šalia tėvų kambario. Antrą aukštą tėvai ketino išnuomoti, todėl neleisdavo mums ten eiti, baimindamiesi, kad purvinais pirštais išterliosime sienas. Sužinojęs, kad į svečius rengiasi atvykti mūsų dėdė, tėvas kažkaip sukrapštė pinigų vonios durims, bet pametė vyrių ašis ir vietoj jų įstatė paprastas vinis. Nebuvo jokio reikalo tų durų rakinti, nes jos ir taip kas antrą kartą deramai neatsidarydavo.

      Mudu su Džeriu sėdėjome betoninėje verandoje dvi valandas; per tą laiką saulė pasisuko, ir į rytus atgręžta veranda pateko į šešėlį. Vieną kartą motina išnešė mums sumuštinių. Ji vos nepagavo Džerio, besišlapinančio nuo verandos į kiemo dulkes.

      – Kada gi jie pagaliau atvažiuos? – nekantravau.

      – Detroitas toli.

      – Šešios su puse valandos kelio.

      Su dėde nesimatėme daugelį metų, bet vis dar neturėjome pilietybės dokumentų ir negalėjome tikėtis nuvykti į Detroitą. Rydami naujojo priemiesčio dulkes, mudu su Džeriu svajojome apie Ameriką. Ten vyko tikras gyvenimas. Iš ten buvo transliuojami visi mūsų mėgstami radijo vaidinimai. Vaikai tuose radijo serialuose valgė karamelinius batonėlius „Penktoji aveniu“ ir „Trys muškietininkai“, kurių mes dar niekada nebuvome matę savo parduotuvėse. Amerika buvo šalis, kurioje žmogus, apsigaubęs apsiaustu, galėjo perskristi miestą. Vestone žmogus su apsiaustu būtų suimtas. Džerio mokytojas leido jam pasiskolinti klasės atlasą vienam vakarui ir kartu su motina mes jame suradome Detroitą.

      – Žemėlapyje jis taip arti, – nusistebėjau.

      – Žemėlapyje viskas arti, kvaily, – suniekino mane Džeris. – Žiūrėk