Beribis Dangus. David Charles Manners

viskas, ką darome džiugiai ir todėl jaučiamės laimingi!“ – dar pridūrė jis, žaismingai braukdamas pirštais man per šonkaulius taip, kad rangiausi tarsi žaltys norėdamas išsisukti nuo kutenimo.

      „Taigi, kokia palaima, – nusišypsojo Kušalas Magaras, – kad Tradicija moko mus pasirinkti: ar atsisakysime gyvenimo, kupino dukha – kančių, kurios išblaško ir užtemdo protą, ar rinksimės sukha – džiaugsmingą malonumą, kuris mums būdingas iš prigimties, priklauso kaip prigimtinė teisė ir moralinis įsipareigojimas.“

      Akimirką užsimerkiau, kad sau mintyse pakartočiau šį man negirdėtą ir todėl gluminantį teiginį.

      „Tai tiesa, kurią galite sau atrasti kiekvieną mielą dieną, – tęsė jis, – jei tik sugebėsite pajusti malonumą paprasčiausiose, kasdieniškiausiose situacijose: darbe, moksluose ar net gulėdami lovoje. Kitų žmonių kompanijoje ar visiškoje vienatvėje.“

      Sėdėjau užsimerkęs, jausdamas, kaip liežuvis liečiasi prie dantų, kaip mano delnai šildo mano kelius ir kaip drabužiai švelniai priglunda prie mano odos.

      „Tad kodėl gi nepasimėgavus tuo, kad turi plaučius ir gali kvėpuoti? Tuomet įkvėpk įvairiausių kvapų, drėgmės, šilto ir šalto oro negalvodamas apie tai, ar tau jie patinka. Džiaukis, kad turi rankas, kurias gali ištiesti į platų pasaulį: leisk savo rankoms pajusti dirvą, medžio žievę, akmenis, lapus, audinius ir odą – tiek savo, tiek kitų. Mėgaukis tuo, kad turi kojas, kuriomis gali stovėti, o tada ženk basomis ant plikos žemės, žolės, į vandenį ir džiaukis kiekvienu potyriu, tarsi jis būtų pirmasis. Ir kodėl gi nepabandžius iškišti nosies laukan, kai švilpia stiprūs vėjai ar pliaupia lietus, tarsi dar niekada iki šiol to nebūtum daręs?“

      Įkvėpiau saldžiai vėsaus kalnų aromato – ir pasižadėjau įsisavinti šią pamoką, nes iškart supratau, kad ji viena gali daug ką pakeisti.

      „Kaip paprasčiausi malonumai gali būti nuolatine varančiąja, puoselėjančiąja mūsų gyvenimo jėga, jei tik juos patys sau pripažįstame, taip ir laimei mūsų širdyje nereikia priežasties – užtenka to, kad esame gyvi ir savo rankose turime gyvenimo duotą nesuskaičiuojamų pasirinkimų dovaną.“

      Mane pribloškė kone anarchiški šamano žodžiai.

      Kaip jie skyrėsi nuo visuotinai skelbiamo budistų principo, teigiančio, kad gyvenimas – kančia, kurią palengvinti gali tik atsiskyrimas nuo aplinkinių, skausmo neigimas ir, galiausiai, sąmoningumo atmetimas.

      Kaip šie žodžiai buvo nepanašūs į musulmonų tikėjimą „dieviškuoju likimu“, kai su žmogiškosiomis kančiomis susitaikoma nesiskundžiant, nes taip įvertinamas tikėjimas Dievo teisingumu.

      Kaip jie skyrėsi nuo Indijoje gajos vedų filosofijos, teigiančios, kad visa materialioji visata tėra iliuzija, kurią reikia atmesti, apgaulė, kuriai atsispiria tik „tyrieji“. Šie geba pasinerti į samadhi komos būseną, kurioje išsilaisvina iš begalinės kančių kupino gimimo ir mirties ciklo vergovės.

      Ir kaip jie buvo nutolę nuo krikščioniškų idėjų, kurių ugdomas užaugau: kad gyvenimas esantis sunkus, kad tai ašarų slėnis, kuriame turime tverti, kol mirtis atneš ramybę ir išganymą, bet tik užsitarnavusiems išgelbėjimo galimybę iš griežtojo dieviškojo patriarcho, kurio didybės manija ir žiaurumas liudijami jau ne vieną tūkstantmetį.

      Ši gyva, džiaugsminga žmogiškoji prigimtis, Tradicijoje šlovinama šamano be jokių kunigų, taip skyrėsi nuo visko, ką iki šiol žinojau, kad negalėjau ja nesusižavėti.

      V skyrius

      Žmonija labai stengiasi patenkinti savo poreikius, todėl nesugeba pasimėgauti giliai širdyje glūdinčiu tvariu džiaugsmu.

TRIPURA RAHASYA

      „Ar Tradicija tikrai neišreiškia paniekos pasauliui ar žmogiškajai prigimčiai?“ – privalėjau paklausti.

      „Brolau, mūsų sakytinė išmintis besąlygiškai šlovina gyvenimą, – pareiškė šamanas. – Čia nereikia jokių pastangų, diskomforto ar griežto pasiaukojimo. Nereikalaujama ir kruopščiai laikytis kažkieno sugalvotos moralės ar dogmų.“

      Ir vėl – negalėjau nenusišypsoti.

      „Priešingai, šaivinio tantrizmo jogoje tikima, kad nušvitimą ir suvokimą galima pasiekti, jei nėra kančių ar didelių apribojimų – tuomet žmogus gali stipriau išgyventi visus šio puikaus gyvenimo aspektus atvira širdimi ir protu. Kartu jis patirs daugiau džiaugsmo, malonumo ir širdies ramybės. Būtent todėl pagrindinis Tradicijos simbolis – dievas Šiva, kurį mes vadiname Sukhinu – tuo, kuris yra laimingas.“

      Būtent todėl Tradicija labai dažnai vadinama Šaiva. Šis žodis nepaliečių kalboje susijęs su kalnų dievybe Šiva, kurios vardas reiškia „geranoriškumą“, o ji pati simbolizuoja polinkį į tvarką – esminį sąmoningumo elementą šioje visatoje.

      „Tokia malonumo samprata, viena vertus, natūrali žmogiškajai prigimčiai, o kita vertus, esminė tikrojo suvokimo kelyje, dažnai smarkiai iškraipoma tų, kurie turi žinių, bet nėra išmintingi.“

      „O kas ją iškraipo?“ – paklausiau aš.

      „Žmonės, kuriems trūksta sąžiningumo, kurie taip aklai siekia garbės ir turtų, kad nustoja buvę patys savimi, – paaiškino šamanas. – Žmonės, kylantys laiptais vadinamųjų „dvasinių“ sistemų hierarchijose, kurios iš esmės prieštarauja žmogiškajai prigimčiai. Žmonės, kaltinantys mus amoralumu ir teigiantys, kad mūsų seni papročiai pateisina atsitiktinius, neatsakingus lytinius santykius.“

      Tokie prietarai ganėtinai gajūs, kai kalbama apie visokiausias „tantras“. Turiu pripažinti, kad ir pats anksčiau tuo tikėjau.

      „O juk mūsų kalnų Tradicija moko, kad visų tų malonumų, kurie yra neatsiejami nuo savanaudiškų tikslų ir suteikia greitą, bet laikiną pasitenkinimą, mums niekada nepakaks. Darosi neįmanoma patenkinti savo troškimų, nes norų kyla vis daugiau ir juos visus reikia atpažinti ir išpildyti. Taip netenkame pusiausvyros. Pradedame svyruoti, galiausiai išsižadame įgimtos džiaugsmingos, šviesios savasties ir leidžiame, kad mus nugalėtų įvairiausi tamsūs troškimai, tampame priklausomi, ciniški ir kupini pagiežos.“

      Linktelėjau pritardamas. Kas galėtų nesutikti, kad mūsų egocentriška, savanaudiška ir dažnai nusivylusi visuomenė, iš kurios pats atėjau, pirmenybę teikia neigimui.

      „O mūsų Tradicija, priešingai, primena, kad nuolaidžiavimas savo silpnybėms neatneša nieko gero, šitaip tik apgaudinėjame patys save. Daug išmintingiau susilaikyti nuo pusėtino pasitenkinimo, nes taip mūsų troškimus patenkinti darosi vis sunkiau, ir siekti stabilių, intensyvių malonumų, kurie mums naudingi, nes pagerina mūsų fizinę ir dvasinę ištvermę. Reikia ieškoti malonumų, kurie suteikia širdies ir proto ramybę. Malonumų, kurie nušviečia ir praplečia mūsų sąmonę.“

      Kušalas Magaras leido man pamąstyti apie tokių malonumų teikiamas galimybes, kol dar primetė malkų į laužą. Į savo puodą jis įbėrė kelias saujas arbatos lapelių, gausiai viską apibarstė prieskoniais ir galiausiai pridėjo sultingo imbiero.

      „Taigi, brolau, ar jau pradedi suprasti? – jis stabtelėjo, kad arbatą pagardintų pienu ir cukrumi, tada pripylė gėrimo į tris aplamdytus metalinius puodelius, kuriuos Samuelis mums padalijo. – Tradicija moko, kad nors negalime išspręsti visų pasaulio rūpesčių, bent jau visada galime pasirinkti gyventi maloniai, produktyviai ir džiaugsmingai, nesvarbu, kokia mūsų materialinė padėtis. Be to, galime ir dosniai dalytis su kitais – pagal galimybes.“

      Pritardamas ryžtingai linktelėjau ir gurkštelėjau šamano paruošto karamelinės spalvos gėrimo – net šiurpas nukrėtė netikėtai iš naujo sau atradus gaivinantį gardžios arbatos skonį.

      VI