Melo žmonės. Morgan Scott Peck

galų gale visas šlykščias jo apraiškas apskritai nušluotume nuo žemės paviršiaus.

      Turėtų būti aišku, kad kalbėdamas apie tai, jog būtina kurti blogio psichologiją, nesiūlau nei gilintis į blogį abstrakčiai, nei kurti abstrakčios psichologijos šakos, bedvasės ir atsietos nuo gyvenimiškų vertybių. Mums nepavyks suprasti ligos esmės, jei neturėsime tikslo jos išgydyti, nebent būtume kokios nors nacių ideologijos propaguotojai. Blogio psichologija privalo turėti gydomąjį poveikį.

      Gijimas prasideda nuo meilės. Tai – meilės įrodymas. Mylimas žmogus sveiksta. Kai meilės nėra, gijimas sulėtėja, o gal ir visai sustoja. Paradoksalu, bet blogio psichologija turi skleisti meilę. Ji privalo būti sklidina gyvenimo meilės. Kiekviename žingsnyje turi jaustis, kad ja šlovinama ne tik meilė tiesai, bet ir meilė gyvenimui – šiluma, šviesa, juokas, spontaniškumas, džiaugsmas, atidumas ir žmogiškas rūpestingumas.

      Galbūt taip jau pradedu „teršti“ mokslą. Mielai tą darysiu ir toliau. Jei nenorime, kad moksliniu pagrindu kuriama mano siūloma psichologijos koncepcija virstų negyva, sustabarėjusia doktrina, kuri pati savaime gali tapti blogiu, bet norime, kad būtų turtinga, išmoninga ir pulsuojanti gyvybe, privalome pasistengti, kad joje būtų daug tų dalykų, kurie paprastai laikomi nesuderinamais su moksline sritimi. Pavyzdžiui, ją kuriant reikia nepamiršti literatūros, ir ypač mitologinių pasakojimų. Ilgus amžius kovodami su blogiu, sąmoningai ar ne žmonės perkėlė savo patirtį į mitinius pasakojimus. Mitologija slepia didžiulius tokios patirties klodus, kuriuos mes ir toliau turtiname. Štai, pavyzdžiui, neseniai išpopuliarėjusioje Tolkieno trilogijoje Hobitas ir Žiedų valdovas veikiantis Golumo personažas yra turbūt tiksliausiai kada nors pavaizduotas blogio įsikūnijimas.[20] Šių knygų autorius, literatūros profesorius J. R. R. Tolkienas, blogį tikrai išmanė ne prasčiau nei bet kuris psichiatras ar psichologas.

      Pažvelgę priešinga kryptimi, pripažintume, kad nagrinėjant blogį reikia taikyti ir „tikro“ mokslo metodus: ne tik Rorschacho testus[21], bet ir pažangiausius biocheminių tyrimų metodus ar pažangiausias paveldimumo dėsnių statistines analizes. Vienas redaktorius, peržvelgęs pirmą knygos rankraščio versiją, šūktelėjo: „Nieko sau, Skoti, tikiuosi, nebandysi teigti, kad blogį lemia genetiniai, biocheminiai ar fizikiniai procesai.“ Vis dėlto tas pats redaktorius puikiai žinojo, kad jau nustatyta, jog beveik visos ligos kyla ir dėl emocinių, ir dėl fizinių priežasčių. Solidus mokslas – solidi psichologija – negali būti siaurų pažiūrų. Reikia ieškoti visomis kryptimis, nes kiekviena smulkmena gali būti reikšminga.

      Galų gale ne mažiau svarbu, kad blogio psichologija turėtų ir religinį pagrindą. Taip sakydamas neturiu omenyje, kad būtina remtis konkrečia teologijos doktrina, tačiau manau, kad privalome pasinaudoti ne tik geriausia visų religinių krypčių patirtimi, bet ir pripažinti antgamtinio pasaulio tikrumą. Be to, kaip jau minėjau anksčiau, šis mokslas turi būti persunktas meile ir pagarba gyvybei. Negalima jo paversti vien pasaulietine psichologija.

      Egzistuoja daugybė įvairių teologinių blogio sampratų. Jas visas tikriausiai vienija tai, kad žmogiškasis blogis, pavyzdžiui, žudymas, aiškiai neatskiriamas nuo natūraliai kylančio blogio, pavyzdžiui, gaisrų, potvynių ir žemės drebėjimų sukeltos mirties ar sunaikinimo. Vienas mano draugas, žinodamas, kad rašau knygą apie blogį, pasakė: „Galbūt tu galėsi padėti man suprasti, kodėl mano sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi.“ Negaliu to padaryti. Rabino Haroldo S. Kushnerio knygoje Kai nelaimės aplanko gerus žmones[22] turbūt išsamiausiai nagrinėjama natūralaus blogio tema. Šioje knygoje bus kalbama tik apie žmogiškąjį blogį, daugiausia dėmesio skiriant „blogiems“ žmonėms.

      Suprantama, ši tema nebus išnagrinėta iki galo. Nesiekiu mokslinio tikslumo ar išsamumo, tačiau kiek įmanoma noriu bendrai aprėpti šios temos esmę, kad paskatinčiau toliau moksliškai gilintis į šią sritį ir ieškoti atsakymų į visus klausimus. Nors kituose religiniuose tikėjimuose yra daug vertingos medžiagos blogio psichologijos kūrėjams, bandydamas plėtoti šią psichologijos sritį, remsiuosi tik krikščioniškomis pažiūromis.[23]

      Lygiai taip pat nesiekiu apžvelgti visas šią temą nagrinėjančias psichologijos teorijas. Pakaks pasakyti, kad nors mums dar ir trūksta mokslinių žinių apie žmogiškąjį blogį, jog jas jau būtų galima vadinti psichologijos mokslu, žmogaus elgesio tyrinėtojai jau sukūrė pagrindą, kuriuo remiantis galima toliau plėtoti šią psichologijos kryptį. Esminę reikšmę turi Freudo atrasta pasąmonė ir C. Jungo „Šešėlio“ samprata.

      Visgi norėčiau išskirti vieno psichologo nuopelnus. Išsigelbėjęs nuo Hitlerio vadovavimo metais nacių vykdyto žydų persekiojimo, psichoanalitikas Erichas Frommas didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė nacizmo blogio tyrinėjimams. Jis buvo pirmasis ir vienintelis mokslininkas, sugebėjęs aiškiai apibrėžti blogos asmenybės tipą, pabandęs išsamiai išanalizuoti blogų žmonių natūrą ir siūlęs ją tyrinėti ir toliau.[24]

      Frommo darbai remiasi kai kurių Trečiojo reicho nacių lyderių elgsenos ir holokausto tyrimais. Jo darbas pranašesnis už manąjį tuo, kad istoriniu požiūriu jo tyrimo objektai neabejotinai gali būti įvardijami kaip blogio skleidėjai. Tačiau kartu tai yra ir jo darbo trūkumas: kadangi jam niekuomet neteko iš tikrųjų bendrauti su savo tyrimų objektais ir kadangi jie visi buvo įtakingi politiniai veikėjai tam tikro laikmečio ir tam tikrų kultūrinių aplinkybių nulemtoje santvarkoje, susidaro įspūdis, kad tikrai blogi žmonės gyveno „kažkur“ ir „kažkada“. Skaitytojui gali pasirodyti, kad tikrajam blogiui nėra vietos kaimynystėje gyvenančios trijų vaikų motinos namuose arba gatvės gale stovinčios bažnyčios diakono gyvenime. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad blogų žmonių yra tikrai nemažai, ir iš pirmo žvilgsnio jie niekuo nesiskiria nuo mūsų.

      Garsusis žydų teologas Martinas Buberis skyrė dvi mitų apie blogį rūšis. Pirmoji – tai pasakojimai apie žmones, kuriems kyla didžiulė grėsmė patekti į blogio pinkles, antra rūšis – apie tuos, kurie jau pateko į šias pinkles ir kuriuos absoliutus blogis pasiglemžė ir visiškai užvaldė[25].

      Džordžo atvejis – tikra gyvenimiška istorija, prilygstanti pirmos rūšies mitui. Jis dar netapo blogu žmogumi, tačiau trūko nedaug. Jo sandėris su velniu buvo lūžio taškas jo moraliniame gyvenime. Jei šio sandėrio jis nebūtų nutraukęs, būtų leidęs blogiui save užvaldyti. Tačiau jis dar nebuvo pasiekęs tos ribos ir, kamuojamas kaltės jausmo, sugebėjo atsitraukti.

      Dabar susipažinkime su pora, kurie, kaip ir Frommo tyrimo subjektai, priklauso antrajam tipui. Tai žmonės, peržengę ribą ir pasidavę absoliučiam blogiui, iš kurio galbūt net neįmanoma išsivaduoti.

      Pasakojimas apie Bobį ir jo tėvus

      Buvo vasaris. Tuo metu, įpusėjęs savo pirmuosius specializuotų psichiatrijos studijų metus, dirbau ligoninėje. Penkiolikmetis Bobis, kuriam buvo diagnozuota depresija, į ligoninės skubios pagalbos skyrių buvo atvežtas iš vakaro. Dar prieš pirmą kartą susitikdamas su Bobiu perskaičiau, ką ligos kortelėje buvo užrašęs ligoninės priimamojo psichiatras:

      Vyresnysis Bobio brolis Stiuartas nusižudė praėjusių metų birželį, būdamas šešiolikos. Jis paleido šūvį sau į galvą iš 22 kalibro graižt-vinio šautuvo. Iš pradžių atrodė, kad po savo vienintelio brolio mirties Bobis jaučiasi gana gerai. Tačiau rugsėjį, prasidėjus mokslo metams, jo rezultatai smarkiai suprastėjo. Anksčiau mokydavęsis vien B pažymiais, dabar gauna vien neigiamus vertinimus. Dar prieš Padėkos dieną buvo akivaizdu, kad jis apimtas sunkios depresijos. Jo tėvai, kurie, atrodo, labai sunerimę, bandė su juo pasikalbėti, bet jis darėsi vis uždaresnis. Po Kalėdų dar labiau užsisklendė savyje. Nors anksčiau Bobis niekuomet nesielgdavo chuliganiškai, vakar

20

J. R. R. Tolkien, Hobitas, Alma littera, 2012, Žiedų valdovas, 2014.

21

Psichodiagnostinė metodika. (Vert. past.)

22

Harold S. Kushner When Bad Things Happen to Good People, Schocken Books, 1981.

23

Skiriamos trys pagrindinės šiuo metu egzistuojančios teologinės blogio sampratos. Pirmoji – tai nedualistinė hinduizmo ir budizmo doktrina, kurioje blogis suvokiamas tiesiog kaip kita medalio pusė. Kur yra gyvybė, turi būti ir mirtis, kas auga, turi ir sunykti, kas sukuriama – sunaikinama. Todėl ši nedualistinė doktrina teigia, kad gėrio ir blogio takoskyra – tai iliuzija. Toks požiūris rado atgarsį tariamose krikščioniškos pakraipos sektose, kaip antai krikščioniškojo mokslo bažnyčioje ir neseniai išpopuliarėjusioje stebuklingo mokymo bendruomenėje, nors krikščionių teologai tokius teiginius vadina šventvagiškais. Pagal antrąją sampratą teigiama, kad blogis yra gėrio priešprieša, bet irgi Dievo kūrinys. Kad galėtume vadovautis laisva valia (kurią Dievas mums būtinai turi suteikti, kad būtume sukurti pagal jo atvaizdą), turi būti ir galimybė klysti, ir todėl turi būti sąlygos blogiui egzistuoti. Šią blogio sampratą, kurią aš vadinu integruotu dualizmu, palaikė Martinas Buberis, blogį palyginęs su „mielėms tešloje“ – tai Dievo pridėtas fermentas žmogaus sieloje, be kurio žmogaus asmenybė negalėtų augti (Good and Evil, Charles Scribner‘s Sons, New York, 1953, p. 94). Trečiąją svarbiausią blogio sampratą, kurią propaguoja tradicinė krikščioniška pasaulėžiūra, vadinu velniškuoju dualizmu: blogis suprantamas ne kaip Dievo kūrinys, bet kaip jam nepavaldus atgrasus vėžinis darinys. Nors ir ši samprata turi trūkumų (kurie bus paaiškinti 6 skyriuje), ji vienintelė iš visų trijų tinkamai traktuoja žudymo ir žudiko klausimą.

24

The Heart of Man: Its Genius for Good and Evil; taip pat žr. jo knygą The Anatomy of Human Destructiveness (Žmogiškojo destruktyvumo anatomija), Holt, Rinehart & Winston, 1973., joje ši tema nagrinėjama išsamiau, bet ne taip novatoriškai.

25

Good and Evil, p. 139–140.