Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos. Irvin D. Yalom

jauna šokėja. Tikriausiai manote, kad dabartinis Natašos gyvenimas man neturėtų rūpėti?

      Ji du ar tris kartus sumirksėjo, tada maždaug minutę dairėsi aplinkui, tyrinėdama mano kabineto interjerą.

      – Praeitą naktį sapnavau jus, – tarė ji. – Užsimerkusi vis dar regiu tą sapną. Atėjusi susitikti su jumis, įžengiau į patalpą, kuri visai nepriminė kabineto. Galbūt tai buvo jūsų namai, mat ten būriavosi daugybė žmonių, tikriausiai ir jūsų žmona bei šeima, o aš nešiausi medžiaginį krepšį, pilną šautuvų ir jų valymo reikmenų. Mačiau jus stovintį viename kampe, apsuptą žmonių, ir supratau, kad tai jūs, nes buvau mačiusi jūsų nuotrauką ant knygos apie Šopenhauerį viršelio. Bet prasibrauti arčiau arba bent jau sugauti jūsų žvilgsnį negalėjau. Dar kažką sapnavau, bet dabar jau nebeprisimenu.

      – Ar manote, kad šis sapnas kažkaip susijęs su jūsų atsinešta nuotrauka?

      – Šautuvai reiškia penius. Tai sužinojau iš ilgą laiką lankytų psichoanalitinių užsiėmimų. Mano psichoanalitikas išaiškino, kad penį naudoju kaip ginklą. Kai susiginčydavau su savo draugužiu Sergejumi, kuris buvo pagrindinis mūsų trupės šokėjas, o vėliau ir mano vyras, išėjusi prisigerdavau ir susirasdavau kokį penį – tikdavo bet koks, jo savininką pasirinkdavau atsitiktinai. Tada pasidulkindavau, kad įskaudinčiau Sergejų ir man palengvėtų. Tai visuomet padėdavo, bet tik trumpam, labai trumpam.

      – Bet kaip sapnas susijęs su nuotrauka?

      – Vėl to paties klausiate? Būtinai norite tai sužinoti? Gal manote, kad savo jaunystės nuotrauką rodau jums tam, kad jus suviliočiau? Taip galvoti ne tik nepagarbu, bet ir absurdiška.

      Įspūdingas jos pasirodymas kabinete su savo nuotrauka turėjo daug ką reikšti. Dėl to nė kiek neabejojau, tačiau apie tai dabar stengiausi negalvoti ir tiesiai šviesiai tariau:

      – Pakalbėkime apie tai, kodėl jūs nusprendėte į mane kreiptis. Iš jūsų elektroninio laiško žinau, kad į San Fransiską atvykote trumpam ir kad jums nepaprastai svarbu buvo patekti pas mane šiandien ir rytoj, nes, kaip sakėte, „nebesuspėjate su gyvenimu ir nežinote, kaip sugrįžti į normalų ritmą“. Papasakokite man apie tai daugiau. Rašėte, kad tai – gyvenimo ir mirties klausimas.

      – Būtent taip ir jaučiuosi. Labai sunku paaiškinti, tačiau tai, kas vyksta su manimi, kelia man didžiulį nerimą. Į Kaliforniją atvykau su savo vyru Pavelu, ir veikėme čia tai, ką paprastai veikiam, kai čia apsilankom. Jis susitiko su keliais svarbiais klientais, vėliau pasimatėme su savo draugais rusais, nuvažiavome į Napos slėnį, nuėjome į San Fransisko operą, vakarieniavome geruose restoranuose. Tačiau šį kartą viskas vyksta kažkaip ne taip, kaip anksčiau. Kaip čia pasakius? Rusų kalboje yra toks žodis „otstraniony“. Taigi, jaučiuosi, lyg manęs čia nebūtų, ir visa, kas vyksta aplink, manęs nepaliečia. Jaučiuosi kaip įvyniota į apsauginį sluoksnį, ir atrodo, tarsi čia būčiau ne aš, tarsi viskas vyktų ne su manimi. Man tai kelia nerimą, visiškai negaliu susikaupti, prastai miegu. Jei geriau mokėčiau anglų kalbą, būtų paprasčiau paaiškinti, kaip jaučiuosi. Kadaise ketverius metus gyvenau JAV ir ilgai lankiau kalbos kursus, tačiau kalbėti angliškai man vis dar sunku.

      – Sprendžiant iš to, ką išgirdau, jūsų anglų kalba puiki, ir jūs labai aiškiai nupasakojote savo būseną. Kaip pati tai galėtumėte paaiškinti? Kas, jūsų nuomone, su jumis vyksta?

      – Neturiu nė menkiausio supratimo. Jau minėjau, kad prieš daugelį metų, apimta didžiulės krizės, ketverius metus lankiau psichoanalizės užsiėmimus. Tačiau net tuomet nieko panašaus nejutau. Nuo to laiko gyvenime man viskas klojosi puikiai, iki pat dabar jaučiausi visiškai gerai.

      – Pamėginkime pasiaiškinti, iš kur atsirado tas jausmas, tarsi gyvenimas eitų pro šalį. Kada, jūsų nuomone, pradėjote taip jaustis? Prieš kiek laiko?

      – Negaliu pasakyti. Šis jausmas toks keistas ir nenusakomas, kad labai sunku jį tiksliai apibrėžti. Žinau tik, kad Kalifornijoje esame tris dienas.

      – Elektroninį laišką parašėte prieš savaitę, vadinasi, dar prieš jūsų atvykimą į Kaliforniją. Kur buvote tuo metu?

      – Savaitę praleidome Niujorke, paskui kelias dienas Vašingtone, tada atskridome čia.

      – Gal Niujorke ar Vašingtone įvyko kas nors neįprasto?

      – Nieko. Įprastinis kelionės lėktuvu nuovargis. Pavelas buvo susiplanavęs kelis verslo susitikimus, o aš tuo tarpu vaikštinėjau viena. Paprastai man patinka apžiūrinėti miestus.

      – O šį kartą? Papasakokite man, ką tiksliai veikėte, kol jis dirbo.

      – Vaikštinėjau po Niujorką. Aš… Kaip sakoma angliškai? Žiūrėjau į žmones? Stebėjau žmones?

      – Taip, stebėjau žmones.

      – Taigi, stebėjau žmones, vaikštinėjau po parduotuves ir kiauras dienas leidau Metropoliteno menų muziejuje. O taip, esu įsitikinusi, kad Niujorke man viskas buvo gerai, nes dar pamenu, kaip vieną gražią saulėtą dieną mudu su Pavelu išvykome pasiplaukioti laivu apie Elio salą ir Laisvės statulą. Prisimenu, kad abiems mums buvo be galo smagu. Taigi, viskas pradėjo eiti blogyn jau po to, kai išvykome iš Niujorko.

      – Pasistenkite prisiminti kelionę į Vašingtoną. Ką veikėte ten?

      – Tai, ką ir visuomet. Užsiėmiau įprastais dalykais: kasdien lankiausi Smitsono muziejų komplekse – oro ir kosmoso muziejuje, gamtos istorijos muziejuje, Amerikos istorijos muziejuje ir… o, taip, taip! Man nusprendus apsilankyti Nacionalinėje galerijoje, nutiko šis tas išties svarbaus.

      – Kas gi? Papasakokite.

      – Mane be galo sujaudino gatvėje pamatytas milžiniškas reklaminis plakatas, kuriame buvo pranešama apie baleto istorijos pa-rodą.

      – Aha, o toliau?

      – Vos pamačiusi tą plakatą, įpuoliau į galeriją ir buvau tokia susijaudinusi, kad braute prasibroviau pro žmones. Bandžiau kai ką surasti. Tikriausiai ieškojau Sergejaus.

      – Sergejaus? Savo pirmojo vyro?

      – Taip, savo pirmojo vyro. Tikriausiai nelabai ką suprasite nežinodamas kai kurių dalykų apie mano gyvenimą. Ar galėčiau papasakoti tai, kas svarbiausia, ką repetavau ištisas dienas.

      Sunerimęs, kad ji nepradėtų sceninio pasirodymo ir kad jos pasakojimas nenusitęstų iki užsiėmimo pabaigos, tariau:

      – Būtų gerai, jei išdėstytumėte svarbiausius dalykus.

      – Iš pradžių būtinai turiu pasakyti, kad visiškai nepatyriau motiniškos meilės, ir visą gyvenimą jaustas tos meilės trūkumas buvo pagrindinė priežastis, paskatinusi mane lankyti psichoanalizės užsiėmimus. Gimiau Odesoje, o mano tėvai išsiskyrė dar prieš man gimstant. Tėvo niekada nesu mačiusi, o motina apie jį niekuomet ir nekalbėjo. Mama apskritai beveik apie nieką nekalbėdavo. Vargšelė, ji nuolat sirgo ir mirė nuo vėžio, kai neturėjau ir dešimties. Prisimenu, kaip švęsdama savo dešimtąjį gimtadienį…

      – Atsiprašau, Nataša, kad pertraukiu. Patikėkite, man labai įdomu viskas, ką pasakojate, tačiau laikas bėga greitai. Susitinkame tik du kartus, todėl jūsų pačios labui norėčiau kuo efektyviau išnaudoti mums skirtą laiką.

      – Jūs visiškai teisus. Kai būdavau scenoje, apie laiką negalvodavau. Pasistengsiu kuo glausčiau viską papasakoti nenukrypdama į šoną. Taigi, mirus mamai, jos dvynė sesuo teta Olga pasiėmė mane pas save į Sankt Peterburgą. Ten aš ir užaugau. Taip, teta Olga buvo gera moteris ir visuomet gražiai su manimi elgdavosi, bet kadangi pati turėjo užsidirbti sau duoną – ji buvo netekėjusi, – daug dirbo ir beveik neskirdavo man laiko. Ji buvo puiki smuikininkė ir didžiąją metų dalį gastroliuodavo su simfoniniu orkestru. Ji žinojo, kad esu gera šokėja, todėl maždaug po metų, kai persikrausčiau pas ją,