Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos. Irvin D. Yalom

Читать онлайн.
Название Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos
Автор произведения Irvin D. Yalom
Жанр Современная зарубежная литература
Серия
Издательство Современная зарубежная литература
Год выпуска 2015
isbn 978-5-415-02382-0



Скачать книгу

klasių susitikimuose bematant įsimylėdavo – kartais buvusius draugus, kartais kokį mažiau pažįstamą žmogų. Gyvenimo saulėlydyje daugelis mesdavosi į naujas santuokas, kurios kai kuriems būdavo sėkmingos, kai kuriems katastrofiškos. Manau, kad daugelis iš jų įsimylėdavo savo prisiminimus, kitaip tariant, savo jaunystės džiaugsmą, mokyklines dienas, svajones ir iliuzijas apie jų laukiantį nuostabų ilgą gyvenimą. Bet neįsimylėdavo konkretaus žmogaus. Jų išrinktasis virsdavo jaunystės džiugesio simboliu. Noriu pasakyti, kad ir Sergejus yra to stebuklingo jaunystės tarpsnio dalis. Ir kadangi jūsų gyvenime jis atsirado kaip tik tuo metu, jūs pripildėte jį meilės, kitaip tariant, perkėlėte meilę į jį.

      Nataša nieko neatsakė. Po kelių minučių paklausiau jos:

      – Apie ką galvojate?

      – Galvoju apie jūsų knygos „Meilės budelis“ pavadinimą.

      – Ir manote, kad šitaip kalbėdamas tampu jūsų meilės budeliu?

      – Negalite to nuneigti.

      – Nepamirškite, kad pati papasakojote, kaip įsimylėjote Pavelą ir kaip nuostabiai su juo gyvenate. Kai tai išgirdau, nuoširdžiai nudžiugau dėl jūsų abiejų. Taigi, negriaunu meilės. Siekiu sunaikinti meilės miražą.

      Vėl įsivyravo tyla.

      – Galvokite garsiai.

      – Mintyse girdžiu tylų balsą, šnabždesį…

      – Ir ką jis sako?

      – Jis sako: „Eik po velnių, neatsisakysiu Sergejaus.“

      – Tam reikia laiko, prie šios minties turite priprasti pamažu. Leiskite jums užduoti kiek kitokį klausimą: įdomu, ar pajutote kokį nors pokytį nuo mūsų užsiėmimų pradžios?

      – Pokytį? Ką turite omeny?

      – Vakar pasakojote apie bjaurų kvaitinantį jausmą lyg būtumėte atitrūkusi nuo žemės. Sakėte, kad nieko nejaučiate, tarsi jūsų čia ir nebūtų. Ar šis pojūtis nors kiek pasikeitė? Susidaro įspūdis, kad šiuo metu tvirtai stovite ant žemės.

      – Nepulsiu neigti, esate teisus. Šiuo metu ant žemės stoviu tvirčiau nei kada nors anksčiau. Kai padus svilina įkaitinti riebalai, ne-įtikėtinai puikiai pavyksta susikoncentruoti.

      – Manote, kad aš žiaurus?

      – Žiaurus? Ne, ne žiaurus, bet negailestingas, tikrai negailestingas.

      Žvilgtelėjau į laikrodį. Buvo likusios vos kelios minutės. Kaip išnaudoti jas kuo efektyviau?

      – Nataša, gal norėtumėte ko nors paklausti?

      – Hm, netikėtas pasiūlymas… Taip, turiu vieną klausimą. Kaip jums tai pavyksta? Ką darote žinodamas, kad jums aštuoniasdešimt ir gyvenimo pabaiga neišvengiamai artėja?

      Man galvojant, ką atsakyti, ji tarė:

      – Ne, tai aš elgiuosi žiauriai. Atleiskite, man nederėjo jūsų to klausti.

      – Jūsų klausimas visai ne žiaurus. Gerai, kad paklausėte. Atsakymą bandau suformuluoti ir sudėlioti taip, kad jis būtų sąžiningas. Yra viena Šopenhauerio citata, kurioje meilės aistra prilyginama akinančiai saulei. Kai bėgant metams ji priblėsta, staiga išvystame įstabų žvaigždėtą dangų, kurį buvo nustelbusi arba paslėpusi saulė. Todėl išnykus jaunatviškoms aistroms, kurios kartais būdavo nepaprastai kankinančios, dabar sugebu geriau pajusti žvaigždėtą dangų ir mėgautis kitais įstabiais gyvenimo džiaugsmais, kurių anksčiau nesupratau. Įžengęs į devintą dešimtį galiu jums pasakyti – dar niekada nesijaučiau geriau ir nepatyriau tokios vidinės ramybės. Taip, suprantu, kad mano gyvenimas artėja prie pabaigos, tačiau pabaiga juk artėja nuo pat gimimo. Skirtumas tik toks, kad dabar mėgaujuosi blaiviai suvokdamas malonumus ir džiaugiuosi galėdamas tai daryti kartu su savo žmona, kurią pažįstu beveik visą gyvenimą.

      – Ačiū. Dar kartą pasakysiu, kaip man svarbu, kad su manimi kalbate taip asmeniškai. Keista, tačiau jums kalbant, prisiminiau sapną, kurį sapnavau šią savaitę. Buvau jį pamiršusi, bet staiga viską atsiminiau labai aiškiai. Žingsniavau tuščiu keliu ir kažkaip žinojau, kad paskutinis šiuo keliu ėjęs padaras buvo mano šuo Balu. Tada pamačiau Balu tupintį šalikelėje ir priėjau prie jo. Pasilenkusi pažvelgiau jam tiesiai į akis ir pagalvojau: Mes abu esame gyvos sielos.

      Ir tada man dingtelėjo, kad aš niekuo nesu geresnė už jį.

      – Ką jautėte sapne?

      – Iš pradžių labai apsidžiaugiau vėl pamačiusi savo šunį. Netekau jo likus trims savaitėms iki išvykimo į Jungtines Valstijas. Jis buvo su manimi ištisus šešiolika metų, ir man buvo labai sunku susitaikyti su jo netektimi. Iš tiesų, labai laukiau šios kelionės, nes tikėjausi, kad ji numalšins mano skausmą. Ar turite šunį? Jei ne, nesuprasite, ką tai reiškia.

      – Ne, tačiau man patinka katės, ir aš suprantu, koks didelis jūsų skausmas.

      Kiek luktelėjusi ji linktelėjo galva, tarsi sakytų, jog yra patenkinta mano atsakymu.

      – Taip, kentėjau labai smarkiai, vyro manymu, net per smarkiai. Jis sako, kad buvau per daug prisirišusi prie Balu, kad man jis buvo nelyginant vaikas. Tikriausiai neminėjau, kad vaikų neturiu.

      – Taigi, sapne ėjote tuo pačiu keliu, kuriuo prieš kelias savaites buvo ėjęs Balu, paskui, įdėmiai pažvelgusi jam į akis, pasakėte: „Mes abu esame gyvos sielos, ir aš nesu negeresnė už tave“. Kaip manote, ką reiškia šis sapnas?

      – Žinau, ką turite galvoje.

      – Ką?

      – Kad suprantu einanti keliu į mirtį kaip ir Balu.

      – Kaip ir visos gyvos būtybės.

      – Taip, kaip visos gyvos būtybės.

      – O ką manote jūs?

      – Manau, kad visas šis pokalbis tik dar labiau viską komplikuoja.

      – Jaučiatės vis nesmagiau.

      – Dar keli panašaus pobūdžio užsiėmimai, ir namo mane teks gabenti greitąja pagalba.

      – Visi vakar jūsų paminėti pojūčiai – atotrūkis nuo gyvenimo, mintis, kad esate įvyniota į apsauginį sluoksnį ir gyvenimą stebite tarsi iš šono – viskas padėjo jums ištverti skausmą, kuris yra neatsiejama kiekvienos gyvos būtybės gyvenimo dalis. Prisiminkime, nuo ko viskas prasidėjo. Į mano kabinetą įžengėte laikydama savo nuotrauką…

      – O ne! Nepradėkime visko iš pradžių.

      – Žinau, kad uždraudėte man apie tai kalbėti, tačiau negaliu jums nusileisti, nes tai pernelyg svarbu. Paklausykite, ką dabar pasakysiu. Nors viską ir taip žinote. Nepasakysiu jums nieko, ko nebūtumėte girdėjusi. Tiesiog nuo kai kurių dalykų lengviau apsisaugoti tuomet, jei juos išgirstame iš aplinkinių, negu tuomet, kai jie kyla mūsų pačių viduje. Manau, kad kažkuria savo sąmonės dalimi jūs jau supratote, ką bandau jums pasakyti. Visa tai atspindi sapnas, kuriame einate tuo pačiu keliu kaip ir Balu. Tik nuostabu, kad savo sapną, kuris ir yra raktas į problemos sprendimą, prisiminėte tuomet, kai rengėmės baigti mūsų užsiėmimą. O nuotrauka, kurią įteikėte iš pat pradžių, leido man susivokti, kuria kryptimi reikia eiti.

      – Norite pasakyti, kad visa tai žinojau? Tikrai pernelyg gerai apie mane galvojate.

      – Kažin. Tiesiog sutvirtinu tą jūsų sąmonės dalį, kurioje gyvena išmintis.

      Abu pažvelgėme į laikrodį. Užtrukome keliomis minutėmis ilgiau. Kildama iš savo vietos ir rinkdamasi daiktus, Nataša paklausė:

      – Ar galėčiau susisiekti su jumis skaipu arba elektroniniu paštu, jeigu iškiltų kokių klausimų?

      – Žinoma.