Laikinos būtybės ir kitos psichoterapinės istorijos. Irvin D. Yalom

žaidynių buriuotojas, vieną apniukusį vėjuotą rytą, kaip paprastai, išsiruošė paplaukioti. Jis išplaukė nedideliu laiveliu iš Meino Bar Harboro uosto ir daugiau niekuomet nebegrįžo. Ta diena giliai įsirėžusi į mano sąmonę: siaubingas visos šeimos nerimas, artėjanti stipri audra, nepaliaujamas mamos žingsniavimas po kambarį, skambučiai draugams ir pakrantės apsaugos tarnybai, nerimastingas laukimas, kada suskambės telefonas ant raudona languota staltiese užtiesto virtuvės stalo, ir mūsų auganti baimė girdint stūgaujantį vėją prieš užslenkant nakčiai. O visų sunkiausia buvo girdėti mamos aimanas ankstų kitos dienos rytą, kai pakrantės apsauga paskambinusi pranešė, kad aptiko apvirtusį tuščią laivą. Mano tėvo kūnas taip ir nebuvo rastas.

      Čarlzo skruostais upeliais liejosi ašaros, o užplūdę jausmai gniaužė balsą, lyg viskas būtų vykę vakar, o ne prieš dvidešimt aštuonerius metus.

      – Tada baigėsi nerūpestingas mano gyvenimas. Nebebuvo tvirtų šiltų tėvo apkabinimų, pasagų mėtymo rungčių, nebežaisdavome nei kiniškomis šaškėmis, nei „Monopolio“. Turbūt tuomet ir suvokiau, kad niekada jau nebus taip kaip anksčiau.

      Čarlzo motina gedėjo visą likusį gyvenimą; niekuomet taip ir neatsirado žmogaus, galėjusio užimti tėvo vietą. Čarlzo teigimu, jis tapo pats sau tėvu. Taip, galimybė pačiam formuoti savo asmenybę turi privalumų – saviugda gali suteikti nepaprastos vidinės stiprybės. Tačiau kartu tai – vienišiaus dalia, ir dažnai gūdžiomis naktimis Čarlzas skausmingai ilgėdavosi seniai išblėsusio namų židinio šilumos.

      Prieš metus viename labdaros renginyje Čarlzas susipažino su aukštųjų technologijų specialistu Džeimsu Periu. Abu vyrai susibičiuliavo, ir po kelių susitikimų Džeimsas pateikė Čarlzui viliojantį pasiūlymą užimti vadovaujančias pareigas jo steigiamoje įmonėje. Dvidešimčia metų vyresnis Džeimsas buvo užčiuopęs aukso gyslą Silikono slėnyje. Ir nors jau susikrovęs didžiulius turtus, nebegalėjo, kaip pats sakė, baigti šio žaidimo, todėl ir toliau steigė naujas įmones. Nors jų santykiai buvo daugiasluoksniai – draugai, darbdavys ir darbuotojas, vadovas ir globotinis, – jiems pavykdavo išlaikyti harmoningą bendravimą. Abu darbo reikalais nemažai keliaudavo, tačiau kai būdavo mieste, niekada neatsisakydavo baigiantis dienai pasėdėti prie taurės gėrimo ir pasišnekučiuoti. Kalbėdavosi jie apie viską – bendrovę, konkurentus, naujus gaminius, darbuotojų problemas, savo šeimas, investicijas, naujausius filmus, atostogų planus ir kitus dalykus, kurie šaudavo į galvą. Čarlzas labai vertino šias atvirumo valandėles.

      Kaip tik tuomet – netrukus po to, kai susipažino su Džeimsu – Čarlzas ir kreipėsi į mane pirmą kartą. Nors gali atrodyti paradoksalu kreiptis terapinio gydymo ramybės metu, kai tave supa aplinkinių rūpestis ir globa, tokį žingsnį paaiškinti buvo nesunku. Džeimso rodomas dėmesys ir tėviškas rūpestis atgaivino Čarlzo atmintyje prisiminimus apie tėvo mirtį ir dar aiškiau leido pajusti, ko jis buvo netekęs.

      Vieną dieną, prasidėjus ketvirtam mūsų užsiėmimų mėnesiui, Čarlzas paskambino ir paprašė skubiai susitikti. Į mano kabinetą jis įžengė papilkėjusiu veidu. Lėtai nuėjęs prie kėdės ir atsargiai į ją sėsdamasis, jis tesugebėjo ištarti du žodžius:

      – Jis mirė.

      – Kas, Čarlzai?

      – Džeimsas mirė. Stiprus insultas. Mirė akimirksniu. Jo žmona sakė, kad grįžusi namo po dalykinės vakarienės su kitais valdybos nariais, rado jį svetainėje susmukusį ant kėdės. Dieve, juk jis net niekuo nesirgo! Tai taip netikėta.

      – Siaubinga! Ši žinia tau, regis, – didžiulis smūgis.

      – Net nežinau, ką ir pasakyti? Žodžiais nenusakoma… Jis buvo toks geras žmogus, toks dėmesingas. Man labai pasisekė, kad susipažinau su juo. Taip ir žinojau! Jau kurį laiką pagalvodavau, kad viskas klostosi pernelyg gerai, kad ilgai tęstųsi! Viešpatie, kaip užjaučiu jo žmoną ir vaikus.

      – O aš užjaučiu tave.

      Kitas dvi savaites su Čarlzu susitikinėjome po du tris kartus kas savaitę. Jis negalėjo dirbti, prastai miegojo, o per mūsų užsiėmimus dažnai pravirkdavo. Jis nepaliaujamai kalbėjo, kaip gerbė Perį ir koks dėkingas jam už kartu praleistą laiką. Praeities netekčių skausmas vėl atgijo, ir jis prisiminė ne tik savo tėvą, bet ir mamą, kuri numirė prieš trejus metus ir mėnesį, septintoje klasėje mirusį vaikystės draugą Michaelį, stovyklos vadovą Klifą, mirusį trūkus kraujagyslei. Kartas nuo karto Čarlzas vis paminėdavo šoką.

      – Pasigilinkime į tavo minimo šoko sąvoką, – pasiūliau. – Kaip jį apibūdintum?

      – Mirtis visada sukelia šoką.

      – Paaiškink išsamiau, kaip jį supranti.

      – Juk ir taip aišku.

      – Įvardyk tai žodžiais.

      – Tik taukšt, ir gyvenimas baigtas. Tiesiog, va taip. Niekur nuo to nepasislėpsi. Saugumas – tik tuščias žodis. Laikinumas… Gyvenimas yra laikinas… Žinojau tai… Kas gi to nežino? Tačiau niekuomet apie tai nesusimąstydavau, nenorėdavau net pernelyg gilintis, bet mirus Džeimsui negaliu apie tai negalvoti. Šios mintys niekada neapleidžia manęs. Jis buvo vyresnis, ir aš žinojau, kad jis mirs anksčiau už mane. Tiesiog esu priverstas susitaikyti su tam tikrais dalykais.

      – Papasakok apie juos. Kokiais dalykais?

      – Savo paties gyvenimu, artėjančia savo mirtimi. Su mirties permanentiškumu, su tuo, kad numirštame amžiams. Kažkodėl niekaip negaliu atsikratyti būtent minties apie tai, kad mirštame amžiams. O, kaip pavydžiu savo tikintiems draugams ir jų pomirtiniam gyvenimui. Kaip norėčiau ir pats tikėti visais tais dalykais, – giliai įkvėpęs, jis pažvelgė į mane. – Tai štai, apie ką galvoju. Ir dar apie daugybę kitų svarbių klausimų.

      – Kokių?

      – Apie tai, kaip beprasmiška visą savo gyvenimą praleisti darbe stengiantis uždirbti daugiau pinigų negu reikia. Nors man jų pakanka, bet vis tiek stengiuosi turėti jų daugiau ir daugiau. Kaip ir Džeimsas. Liūdna pagalvojus, kaip iki šiol gyvenau. Galėjau būti geresnis vyras, geresnis tėvas. Ačiū Dievui, dar turiu laiko.

      „Ačiū Dievui, dar turiu laiko.“ Pradžiugau išgirdęs tokius jo žodžius. Teko pažinoti daugybę žmonių, kurie išgyvenę sielvartą prabildavo šia pozityvia gaida. Susidūrę su skaudžia gyvenimo realybe, jie praregėdavo ir kai ką savo gyvenime sugebėdavo pakeisti iš pagrindų. Atrodė, taip galėjo būti ir Čarlzo atveju. Tikėjausi, kad man pavyks nukreipti jį teisinga linkme.

      Tačiau praėjus maždaug trims savaitėms nuo Džeimso Perio mirties į mano kabinetą Čarlzas įžengė nepaprastai susijaudinęs. Jis sunkiai alsavo ir, mėgindamas nusiraminti, ranką spaudė prie krūtinės. Paskui giliai iškvėpė, lėtai sėsdamasis ant kėdės.

      – Labai džiaugiuosi, kad šiandien turėjome susitikti. Jei šio užsiėmimo nebūtume suplanavę anksčiau, vakar vakare tikriausiai pats būčiau paskambinęs. Ką tik patyriau vieną iš didžiausių savo gyvenimo sukrėtimų.

      – Kas nutiko?

      – Vakar man paskambinusi Margo Peri, velionio Džeimso žmona, paprašė užeiti pas ją sakydama, kad nori su manimi pasikalbėti. Nuvykau pas ją vakare ir… Gal geriau iš karto eisiu prie reikalo. Štai, ką iš jos išgirdau: „Nenorėjau tau sakyti, Čarlzai, bet apie tai jau žino pernelyg daug žmonių. Bus geriau, jei apie tai išgirsi iš manęs nei iš ko kito. Džeimsas mirė ne nuo insulto. Jis nusižudė.“ Nuo tos akimirkos nebegaliu daugiau apie nieką galvoti. Pasaulis apvirto aukštyn kojomis.

      – Siaubinga! Pasakyk, kaip jautiesi.

      – Tiek daug visko. Jausmų maišalynė. Sunku net nupasakoti.

      – Pradėk nuo bet ko.

      – Pirmiausia, apie ką pagalvojau, buvo tai, kad jei jis