Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

nėra įsivėlęs į kokią pavojingą aferą, bet ir tai būtų netiesa.

      – Brajenas – uždaras žmogus, – pagaliau pasakė ji.

      – Bet ką gi jis veikė Prancūzijoje? Juk nereikia kažin kiek laiko, kad gautum receptų?

      Brajenas jai patarė kaip galima mažiau painiotis į melą, bet Liusė nė nenutuokė, ką jis veikė Prancūzijoje. Mergina bejėgiškai gūžtelėjo pečiais.

      – Susitikinėjo su įvairiausiais žmonėmis.

      – Virėjais, restoranų valdytojais ir prieskonių prekeiviais?

      Dar su teroristais ir slaptaisiais agentais. Liusė linktelėjo.

      – Na, matyt, išlaikyti restoraną daug sunkiau, nei maniau. Gal dabar, kai turi merginą, jis daugiau laiko praleis namuose. Tu juk pasirūpinsi juo, tiesa?

      – Net labiau, nei jis rūpinsis manimi.

      ŠEŠTAS SKYRIUS

      Vakarienė buvo tikra penkių prašmatnių patiekalų puota. Eliotai turėjo virėją, kuris ateidavo padėti jiems paruošti šeimos vakarienę, tačiau ir pati Meivė, puiki kulinarė, neatsispirdavo pasisukinėti po virtuvę. Šįkart buvo patiekta prancūziškos trintos sriubos, šviežių daržovių salotų, troškintos lašišos, jautienos pirštelių su šviežiais šparagais ir pieniškų putėsių su karamele.

      – Ką apie tai manai, mielasis Brajenai? – paklausė Meivė. – Kaip įvertintum pagal savo standartus?

      – Senele, tu juk puikiai žinai, kad net Une Nuit negali konkuruoti su tavo virtuve, – diplomatiškai išsisuko Brajenas. Jis gardžiavosi vakariene, bet daugiausia laiko praleido stebėdamas Liusę, kuri taip nervinosi, kad vos kąsnį galėjo praryti. Mergina puikiai vaidino Lindsę. Visą vakarą ji svaidė jam kiek nervingus, bet susižavėjimo kupinus žvilgsnius, kelis kartus pasilenkė prie jo ir paėmė už rankos.

      Teko pripažinti – kai švelni maža rankutė palietė jo delną, suvirpino giliausias sielos stygas, ir galiausiai darėsi sunku atskirti, kas tiesa, o kas – pramanai. Bet toks juk ir buvo sumanymas. Reikia susigyventi ta pramanyta istorija, patikėti ja – tik tada gali įtikinti kitus.

      Tik ar ne per daug juodu įsijautė? Jis tikrai nieko prieš flirtuoti su Lindse – net nugvelbė nuo putėsių vyšnią ir įteikė jai, ir dėl to kilo didžiulis šurmulys tarp pusbrolių ir pusseserių. Vaikystėje jie nuolat pešdavosi dėl vyšnios ant putėsių, Meivei tekdavo atnešti iš virtuvės visą stiklainį ir išdalinti po vieną kiekvienam anūkui.

      – Na, – tarė Patrikas, – o kur šįvakar tavo dvynė sesuo, Šeinai?

      – Kodėl manęs to klausi? – atrėžė Šeinas, Buzz vyriausiasis redaktorius. – Juk žinai, kokia ta Finola. Pastarosiomis dienomis ji ir valgo, ir miega savo Charizmoje, yra tiesiog apsėsta tų varžybų.

      Visi prie stalo sutiko su Šeinu. Šįkart Brajenas tikrai pasijuto laimingas, kad nepasuko į leidybos verslą. Jam nepatiko tos grumtynės tarp tetų, dėdžių, pusbrolių ir pusseserių dėl ELK vadovo vietos. Nenutuokė, ko senelis siekia užviręs tokią košę, bet tikrai ne sukiršinti savo vaikus.

      – Nėra čia ko kritikuoti, – Skarlet puolė ginti savo vadovę. – Teta Finola atsidavusi savo darbui, ir tiek. Jai labai rūpi Charizmos reikalai.

      – Cha, manai, kad man nerūpi Buzz? – atšovė jai Šeinas.

      – Aš to nesakiau.

      Užvirė diskusija. Brajenas atsilošė kėdėje ir susinėrė rankas ant krūtinės, nusprendęs verčiau iš tolo stebėti grumtynes. Juk kažkam tai labai svarbu.

      Liusė pertraukė jo tylų smaginimąsi.

      – Atsiprašau, – tyliai tarė ji, – aš netrukus sugrįšiu.

      Brajenas pamanė, kad ji nuėjo į tualetą, bet kai po dešimties minučių Liusė nepasirodė, susirūpino. Meivė jau atnešė desertą, o Liusės kėdė vis dar tuščia.

      Brajenas žinojo, kad Potvyniuose jai nieko bloga nenutiks. Čia saugu kaip tvirtovėje. Vis dėlto darėsi neramu, todėl jis atsiprašė ir išėjo ieškoti.

      Svečiams skirto tualeto apačioje durys buvo atviros, šviesa išjungta – jeigu ji ir buvo ten, tai jau išėjo. Brajenas apžiūrėjo visą pirmą aukštą manydamas, gal jos dėmesį patraukė senelių meno kūriniai ar kiti prašmatnūs daiktai, nes pažiūrėti tikrai buvo į ką. Bet Liusės niekur nebuvo.

      Aišku, kad ji neužlipo į viršų. Nebent pasijuto prastai ir norėjo prigulti. Bet juk būtų ką nors pasakiusi.

      Brajenas apėjo kambarius viršuje, bet ir ten Liusės nebuvo. Dabar jis nejuokais išsigando.

      Sugrįžo į valgomąjį – jos kėdė buvo tuščia.

      – Brajenai, ar kas nutiko? – pasiteiravo senelė.

      – Atrodo, pamečiau savo merginą.

      – Tikriausiai sutrikdėme ją savo ginčais, – nusprendė Skarlet. – Brajenas buvo teisus, iš šalies mes atrodome šiurpiai.

      Gal tai ir tiesa, bet susidūrę su nesėkme jie visi stoja kaip mūras. Nors to, kas dabar nutiko, nelaime nepavadinsi, visi nedvejodami padėjo desertinius šaukštelius, pakilo nuo stalo ir išsiskirstė ieškoti dingusios panelės.

      Po kelių minučių Brajenas pamatė Liusę. Pamanęs, kad ji galbūt išėjo pakvėpuoti tyru oru, jis patraukė į lauką. Išėjęs į kiemą ir priėjęs prie laiptų, vedančių nuo uolų į privatų paplūdimį, tolumoje išvydo vienišą figūrą. Liusė stovėjo ant smėlio ir žvelgė į jūrą. Brajenui net atlėgo ant širdies.

      Jis sugrįžo į vidų, pranešė visiems ją suradęs ir nuėjo pas Liusę.

      Per bangų mūšą mergina negirdėjo, kaip jis prisiartino. Atsisukusi net krūptelėjo, skruostai buvo šlapi nuo ašarų.

      – Liuse, po galais, kas atsitiko?

      Ji atgalia ranka nusibraukė ašaras ir nusijuokė.

      – Atleisk. Nenorėjau, kad jaudintumeisi. Tik minutėlei išėjau į lauką, nes ėmė suktis galva. Nereikėjo man gerti trečios taurės vyno.

      – Tai mes turėtume atsiprašyti, kad prie viešnios pradedame bartis. Atleisk, jei tave tai sutrikdė.

      Liusė palietė jo ranką.

      – Ak, viskas visai ne dėl to, dėl jūsų ginčų visai nenusiminiau.

      – Tai kas tada? – suglumęs paklausė Brajenas. Tiesą sakant, moterys jį glumino. Jos tokios sudėtingos būtybės.

      – Pamaniau, kaip gera turėti tokią didelę, triukšmingą šeimai kaip Eliotai. Prisiminiau saviškius. Mes niekada nesibarame, bet tik todėl, kad beveik nesikalbame. Bet vis tiek ėmiau ilgėtis savo tėvų. Pagalvojau, o jei nesugebėsiu…

      – Nesugebėsi? – neištvėrė Brajenas. – Liuse, tu viską sugebėsi. Gal prireiks daugiau laiko, bet juk jau pajudėjome į priekį.

      – Sakiau, kad esu kvailutė.

      – Suprantu, ši istorija apvertė tavo gyvenimą aukštyn kojomis. Žaviuosi tavimi, kad ryžaisi išaiškinti tuos grobstytojus ir teroristus. Ne kiekvienas būtų išdrįsęs.

      Liusė gūžtelėjo pečiais.

      – Pasistengsiu kaip galėdamas greičiau sugrąžinti tave į normalų gyvenimą, – pažadėjo Brajenas, nors tikrai nelaukė tos akimirkos, kai ji dings iš jo gyvenimo. Bet tai neišvengiama. Kad ir kaip ji traukia, jis negali leisti Liusei ar kokiai kitai moteriai pernelyg prie jo priartėti. Tai būtų ir nesąžininga, ir nesaugu.

      – Viskas ne taip blogai, – tarė Liusė ir šniurkštelėjo nosimi. Jūros vėjas beveik nudžiovino