Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

džiungles, žėrinčias ir kvepiančias švara. Trys vyrai ir moteris aukštomis virėjų kepurėmis juokaudami ir kvatodami bičiuliškai ruošė maistą.

      Čia turėtų būti smagu dirbti. Tai ne Alliance Trust, kur niekas nesišypso, kalba beveik pašnibždomis, o aplink sklando nebent naujų kilimų ir pinigų kvapai. Nuoširdžiai kalbant, ta vieta priminė mauzoliejų.

      – Nori viską apžiūrėti? – paklausė Brajenas, pastebėjęs jos susidomėjimą.

      – Taip, žinoma.

      Jis įvedė ją pro plačias dvivėres virtuvės duris ir spustelėjo šviesos jungiklį. Juodu atsidūrė didžiojoje salėje. Interjeras buvo sukurtas vilionėms. Pritemdyta raudona šviesa apšvietė variu apkaltus stalus, aplink kuriuos kėksojo juoda zomša traukti minkštasuoliai ir krėslai. Stalai buvo sustatyti atokiau vienas nuo kito, pasieniais, ir Liusė jau įsivaizdavo čia sėdinčias įžymybes, besimėgaujančias privatumo akimirkomis.

      Grindys buvo iš juodo ir raudono akmens – gal marmuro, o gal kokio kito. Šiuolaikiniai kalto metalo sietynai kabojo šen ir ten, kiekvienas vis kitoks, tikras meno kūrinys.

      – Oho, kaip čia gražu. Ar pats kūrei dizainą?

      – Ne, nusisamdžiau dizainerių kompaniją. Jie įrengė ir mano butą. Negaliu prisiimti sau nuopelnų. Na, pats išrinkau kelis meno kūrinius.

      – Nuostabu. Ar galėsime kada nors čia pavakarieniauti? – Liusė vos neapsvaigo nuo minties apie romantišką vakarienę su Brajenu. Juk jeigu bus viešumoje, turės elgtis kaip įsimylėjėliai. Neturėtų būti pernelyg sunku.

      – Gali ateiti čia kada panorėjusi. Stašas tavimi pasirūpins.

      Na, Liusė ne visai to troško. Ji norėjo, kad pats Brajenas ja rūpintųsi. Galėtų drauge suvalgyti porciją blynelių, įdarytų skrudintomis daržovėmis, ar kokį kitą egzotišką patiekalą, maitinti vienas kitą japoniškomis lazdelėmis.

      Brajenas aprodė jai baro salę, kurioje stovėjo mažesni stalai ir ne tokios minkštos kėdės – laukiantiems staliuko ar užsukusiems išgerti kokteilio.

      – Apačioje yra uždara salė skirta vakarėliams ir panašiai. Nori apžiūrėti?

      Liusė pažvelgė į laikrodį.

      – Geriau jau eikime. Šiandien noriu padirbėti prie kompiuterio.

      Jie pakilo laiptais, nusiprausė ir vėl susitiko virtuvėje sukrimsti prancūziškų pyragėlių su kava. Taip, bėgimas tikrai taps jai įpročiu.

      Po kurio laiko Liusė sėdėjo jaukiai įsitaisiusi darbo kabinete virš Brajeno miegamojo. Tą vakarą, kai buvo užsukusi Skarlet, durys buvo užrakintos – Liusė patikrino iš smalsumo. Bet šįryt jis įleido ją į kambarį ir įjungęs kompiuterį leido dirbti. Ji turėjo ne tik atminties kortelę, kurią pasiėmė dingdama iš Vašingtono, bet ir visus per paskutines savaites Brajenui perduotus duomenis. Jis pats ir dar keli Saugumo tarnybos ekspertai juos perkratė, bet jiems vis dėlto nepavyko išsiaiškinti, kas plovė pinigus iš pensijų fondų. Grobstymas buvo panašus į visai įprastas pinigų pervedimo operacijas. Fondo valdytojai visą laiką pirko ir pardavinėjo akcijas. Nustatyti, kurie pervedimai fiktyvūs, įmanoma tik palyginus visas transakcijas su visų fondų valdytojų akcijų judėjimais.

      Tris valandas Liusė skaitė asmeninius elektroninius laiškus. Jautėsi bjauriai, kad lenda į buvusių bendradarbių privatumą, bet Brajenas užtikrino, kad tai teisėta ir netgi būtina. Grobstytojas veikė ne vakuume. Gal jis ne toks kvailas, kad paliktų įrodymų elektroniniame pašte, bet ką gali žinoti.

      Brajenas paliko ją vieną ir ėmėsi savo reikalų. Turėjo susisiekti su kitais komandos agentais ir sužinoti, gal jie ką aptiko. Išgirdusi artėjančius žingsnius Liusė beveik apsvaigo, taip troško jį vėl pamatyti. Bandė pati save įtikinti, kad nenustygsta, nes nori pranešti jam, ką radusi, bet širdies gilumoje žinojo, jog tai kur kas daugiau. Tas superagentas kažkaip keistai ją traukia, o tai žada tik širdgėlą ir ašaras.

      Bet ką ji gali padaryti? Juk neįsakysi jausmams. O ir hormonai tapo visiškai nevaldomi.

      Brajenas įėjo į kambarį ir Liusės šypsena kaipmat dingo. Jo veidas buvo labai niūrus.

      – Blogos žinios?

      – Vienas iš mano komandos agentų dingo be žinios.

      – O, ne! Tai siaubinga.

      – Jau tris dienas iš jo niekas nieko negirdėjo.

      – Kaip manai, kas galėjo nutikti? Kur jį matė paskutinį kartą?

      – Jis buvo Prancūzijoje. Įsidarbino fiktyviame labdaros fonde, į kurį grobstytojas siųsdavo pinigus, ir bandė susekti pervedimus, kurių sumos sutapo su mūsų žinomomis, dingusiomis iš Alliance Trust. O dabar jis prapuolė. Arba jį susekė, arba jis – išdavikas. Bet šituo negaliu patikėti. Su Mirtinu ginklu vykdėme kelias operacijas, artimai bendravome. Mano gyvybė ne kartą buvo jo rankose.

      – Mirtinas ginklas?

      Brajenas išvertė akis.

      – Visi mes turime slapyvardžius, nežinome vienas kito tikrųjų vardų. Net mano bosas nežino, kas aš toks.

      – Kokie kitų agentų slapyvardžiai?

      – Mano komandoje be manęs dar yra Mirtinas ginklas, Tarantulas ir Orchidėja. O Sibiriakas – mūsų vadas.

      – Ar nesibaimini atskleidęs man šią informaciją?

      Jis šyptelėjo:

      – Mes visą laiką keičiame slapyvardžius. Dabar esu Kazanova, anksčiau buvau Kinžalas, Sukčius ir Šoklys.

      – Šoklys?

      Brajenas gūžtelėjo pečiais.

      – Tikriausiai todėl, kad esu greitas kaip kiškis. Niekad apie tai nesusimąsčiau, – jis patogiai įsitaisė odinėje kėdėje. – Ar ką nors aptikai?

      – Nepatikėsi… Džonas Peltonas, už paskolas atsakingas tarnautojas, siuntėsi pornografinius filmus. Tikrai šlykščius. Niekada nebūčiau patikėjusi. Tarp Keisės Hol ir Peterio Glaso – tarnybinis romanas, o juk jie abu vedę! Skaitydama svetimus laiškus jaučiausi lyg iškrypėlė.

      – Gal užčiuopei ką nors, kas labiau susiję su byla?

      – Bandžiau susieti prisijungimo prie kompiuterių laiką ir neteisėtas pervedimo operacijas. Procesas neįmanomai lėtas, bet atmetimo būdu gal ir pavyks nustatyti, kas tas nusikaltėlis.

      – Gal jau ką nors įtari?

      – Kelis žmones jau atmečiau, bet kandidatų dar visa galybė. Dauguma darbuotojų visą dieną būdami darbe neišjungia kompiuterių. Visgi tai jau šiokia tokia pradžia.

      – Puiku, tęsk. Šaldytuve yra šaltų užkandžių ir vaisių, jeigu išalksi.

      Liusė pažvelgė į laikrodį ir labai nustebo pamačiusi, kad jau dvi. Buvo taip įsitraukusi į rebusą, kad nepajuto, kaip lekia laikas.

      – Deja, turiu ir daugiau blogų žinių, – pareiškė Brajenas pakasynomis dvelkiančiu balsu.

      – Ką? Juk ne apie mano šeimą, tiesa? Tikiuosi, jie nepaskelbė paieškos? – Su tėvais Liusė nebuvo labai artima, susiskambindavo porą kartų per mėnesį. Kol kas jie dar neturėtų jaudintis. Brajenas tylėjo, ir ją apėmė panika: – Brajenai, sakyk, kas nutiko!

      – Mano seneliai šįvakar rengia vakarienę savo namuose Longailende. Dalyvavimas būtinas. Turime vykti.

      – Oho…

      Žinia apie naująją Brajeno merginą pasklido žaibiškai ir ji pateko po didinamuoju stiklu.

      – Yra ir gerų žinių, – tęsė jis. – Ten bus ir mano dėdės, tetos, pusbroliai su pusseserėmis. Šiuo metu