Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

kad nelabai ilgiesi tėvų.

      – Na, mama linki man tik gero. Ji visada baiminosi dėl manęs… dėl mano sielos. Įsitikinusi, kad esu pasmerkta ir po mirties eisiu į pragarą. Liūdniausia, kad ji turbūt neklysta.

      – Tu?

      – Na, jos didžiausios baimės ne be pagrindo, – tarė Liusė, nebežinodama, ką bepridurti. – Ar tikrai galėsime valgyti tortą lovoje?

      – Tavo mama neleistų.

      – Sužinojusi, kad nusidažiau plaukus, mama savaitę atgailautų, atsiklaupusi melstų Dievą, kad man atleistų. Ji nepajėgtų suvokti, kad įmanoma su vyru lovoje valgyti tortą.

      – Tada nesirūpinkime, ką pagalvotų tavo mama.

      Liusė atsiduso ir nustebo suvokusi, kad pirmą kartą per ilgus metus nesijaučia kalta dėl to, jog džiaugiasi gyvenimu ir smagiai leidžia laiką. Gal jau sveiksta?

      Ji mostelėjo galva link laiptų ir Brajeno veidas išsigiedrijo. Jis šyptelėjo, padėjo tortą virtuvėje ant stalo, paėmė iš Liusės vieną lėkštę ir už rankos nusivedė ją viršun.

      – Valgant tortą lovoje, – tarė jis vylingai mirktelėjęs, – galioja tam tikros taisyklės.

      – Kokios?

      – Reikia nusirengti.

      – Na, tai ne taip jau sunku, – tarė ji, šelmiškai nusišypsojo, padėjo lėkštę ant didžiulės lovos ir nusivilko drabužius. Mažiau nei po minutės juodu jau sėdėjo lovoje nuogi ir pirštais valgydino vienas kitą nuodėmės vertu skanėstu, nes šakutes, žinoma, buvo pamiršę pasiimti. – Tortas pasakiškas. Tu pats jį tokį sugalvojai? Šiąnakt?

      Brajenas nulaižė plaktą grietinėlę Liusei nuo pirštų.

      – Tu mane įkvėpei. Turėjau juk kažkuo užsiimti, kad negalvočiau apie tave. Ketinu įtraukti jį į valgiaraštį. Pavadinsiu Liusės tortu.

      – Norėjai pasakyti Lindsės tortu? Antraip visi ims svarstyti, kas ta Liusė.

      – Kai sučiupsime grobstytoją ir surasime Mirtiną ginklą, galėsi vėl vadintis senuoju vardu.

      – Teisybė, – sutiko Liusė nutylėdama, kad kai taip nutiks, nebebus reikalo žaisti šio žaidimo ir jai nebeliks prasmės likti Niujorke.

      Brajenas padėjo tuščias lėkštes ant naktinio staliuko ir įsirausė į patalus, nusitraukdamas kartu ir Liusę.

      – Žinai, turėtume sudeginti keletą kalorijų.

      – Aš visa limpu. Gal turėčiau palįsti po dušu?

      – Man tu patinki tokia lipni, – paprieštaravo Brajenas ir tarsi patvirtindamas savo žodžius ėmė laižyti jos veidą, kvailioti rankomis liesdamas jos pilvą, šlaunis, glostydamas lyg katę.

      Liusės galvoje šmėstelėjo mintis. Kažin, ar Brajenas pastebėjo, kad jos pilvukas nelabai plokščias ir stangrus? Gerai įsižiūrėjus matyti neryškios strijos.

      Liusė ištiesė ranką ir išjungė šviesą. Gal kada nors ji papasakos Brajenui visą tiesą apie savo buvusį gyvenimą. Bet tik ne šiąnakt.

      Brajenas prabudo dar prieš aušrą ir kurį laiką negalėjo susivokti, kodėl prie jo glaudžiasi šiltas ir švelnus moters kūnas. Prisiminęs nusišypsojo. Praėjusią naktį juodu su Liuse elgėsi kaip išprotėję. Jis niekad nebūtų pagalvojęs, kad švelnaus būdo mažutė banko pelytė beformiu kostiumėliu galėtų būti tokia pašėlusi lovoje. Ji ne tik aistringai reaguodavo į jo glamones, bet ir pati turėjo lakią vaizduotę. Brajenas manė esąs patyręs ir nevaržomas jokių prietarų, bet Liusė parodė jam tokių dalykėlių, kurie varė jį iš proto.

      Turėtų jaustis kaltas įsiviliojęs Liusę į savo lovą. Juk ji – liudininkė, civilis asmuo, turintis padėti jam išaiškinti teroristus. Liusė padarė viską, ko jis prašė, ir jis pasižadėjo ją apsaugoti.

      Kažkodėl nepavyko pažadinti kaltės jausmo. Na taip, jis pirmas pabučiavo ją prieš porą dienų, tačiau vakar iniciatorė buvo Liusė. Jis šalinosi jos, norėdamas atsispirti vilionėms, bet ji pati atėjo pas jį puikiai žinodama, kad ilgalaikiams santykiams jis nesutvertas.

      Vis dėlto Liusė yra svarbi liudytoja ir jis negali jos kompromituoti. Jų išgalvota istorija apie aistringą romaną tapo realybe, tegul ir toliau taip būna. Jis sugebės išsaugoti paslaptį, tikriausiai ir Liusei nebus sunku. Regis, ir nuo jo ji kažką slepia apie savo praeitį.

      Na, Liusė turi teisę į privatumą. Kad ir kokios tos jos paslaptys, tyrimui įtakos neturės. Vis dėlto Brajenas troško, kad ji pasitikėtų juo.

      – Pabudai? – sušnibždėjo Liusė.

      – Mhm…

      Ji prisislinko arčiau.

      – Kodėl nemiegi? Juk dar nė neprašvito.

      – Mąstau. Liuse, neprivalai atsakyti, jeigu nenori, bet man labai smalsu. Neblogai pasikapsčiau po tavo praeitį, bet neradau jokių užuominų, kad per pastaruosius dvejus metus būtum turėjusi kokį vaikiną.

      – Taip ir buvo. Persikrausčiusi į Virdžiniją su niekuo nesusitikinėjau.

      – Tai kam tada tau ta spiralė?

      – Gal todėl, kad esu optimistė?

      – Man tu nepanaši į vyrus medžiojančią moterį.

      – Vis dėlto vieną susimedžiojau. Atsitiktinai. Argi ne puiku, kad saugausi?

      – Taip, tai gerai.

      Brajenas nelabai suprato, kodėl jam tai parūpo. Gal todėl, kad buvo išmokęs kaipmat suvokti nelogiškumus. Juk seksualinių santykių neturinti moteris paprastai nesistengia apsisaugoti nuo nėštumo.

      – Na gerai, papasakosiu, – tarė Liusė. – Tas epizodas iš mano praeities nelabai malonus, tu tikriausiai pasibjaurėsi, bet noriu būti nuoširdi. Tikrindamas mano praeitį praleidai kelis svarbius faktus.

      – Kalbi apie tuos dvejus metaus, kurių man trūko?

      – Taip. Aš ne tik dirbau In Tight. Buvau ir… grupės mergaitė.

      – Tu?!

      – Iš pradžių norėjau ramiai dirbti savo darbą. Džiaugiausi tapusi mažyte In Tight dalele. Mane visada žavėjo žvaigždės ir būti taip arti roko muzikos atlikėjų atrodė svajonės išsipildymas, ypač po tokios nykios vaikystės. Dauguma vaikinų vadino mane vardu, kartais pasikalbėdavo su manimi – paprastai norėdami greičiau gauti atlyginimą. Aš jaučiausi puikiai. O paskui pasirodė Kruzas Taboras.

      – Vienas iš grupės narių, tiesa?

      – Būgnininkas. Jis atkreipė į mane dėmesį. Buvau tik vėpla buhalterė iš Kanzaso, o jis privertė mane pasijusti ypatinga. Mes pradėjome… na, pasimatymais to gal ir nepavadinsi, bet pradėjome kartu miegoti.

      Niekšas! Tačiau Brajenas tuojau pat suvaldė pirmą kilusią mintį. Pagaliau juk ir jis ne geresnis. O jeigu Taboras papuolė į Liusės pinkles, kas galėtų jį už tai kaltinti?

      – Iš pradžiu jis elgėsi su manimi visai gražiai, – tęsė Liusė. – Buvome pora. Kartą net papuoliau į bulvarinio laikraščio puslapius, nors mano vardo niekas ir nesiaiškino. Kai grupė vykdavo gastrolių, jis leisdavo man skristi kartu su juo pirmąja klase. Tada jie dar neturėjo nuosavo lėktuvo.

      Brajenas laužė galvą, kaip galėjo pražiopsoti tokį dalyką. Bet iš Liusės pasakojimo aiškėjo, kad jos bendravimas su grupės In Tight nariais nebuvo užfiksuotas jokiuose popieriuose, o su jos šeima ar draugais Brajenas nepasikalbėjo. Tyrimas buvo gana formalus, nes jam labiau rūpėjo, ar mergina neturi kriminalinės praeities, ar nėra sirgusi psichikos ligomis.

      Brajenas švelniai paglostė Liusės ranką