Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

tik eidama į viešumą. O dabar nenorėjo, kad Brajenas pamanytų, jog ji labai stengiasi.

      Išėjusi iš miegamojo ir atsidūrusi virtuvėje Liusė suprato, kas taip gardžiai kvepia. Brajenas kepė belgiškus vaflius su šviežiomis braškėmis ir plakta grietinėle.

      – Jeigu mane taip maitinsi, greitai pasidarysiu plati kaip daržinės durys.

      – Labas rytas, – Brajenas neatitraukė akių nuo viryklės ir nė nepažvelgė į Liusę. – Ar gerai išsimiegojai?

      Ne. Varčiausi nuo šono ant šono, negalėdama pamiršti tavo prakeikto bučinio.

      – Puikiai, dėkoju, – ji stengėsi nežiūrėti į jį, nes jei būtų pažvelgusi, vėl būtų ėmusi galvoti apie bučinį. Nieko negalėjo sau padaryti. Į jį žiūrint tiesiog seilė tįso – juodi susitaršę plaukai, neskusti skruostai. Brajenas vilkėjo bėgiojimo šortus ir aptemptus marškinėlius su Boca Royce Country Club logotipu. Tai buvo prabangaus Manhatano klubo, globojamo pačių turtingiausiųjų, pavadinimas.

      Pasijuto patekusi į aplinką, kuriai buvo gerokai per prasta.

      Brajenas nežiūrėjo į ją. Buvo labai užsiėmęs, nes pylė kavą iš aparato, kuris atrodė lyg iš kosminio laivo. Kavos aromatas susimaišė su vaflių ir braškių kvapais, ir Liusės skrandis suurzgė.

      – Buvau išėjęs pabėgioti… Beveik kasryt bėgioju, – tarė jis. – Gali prisidėti prie manęs. Be to, namie turiu treniruoklių.

      Liusė nebuvo didelė sporto mėgėja.

      – Gal ir reikėtų pabandyti…

      – Mėgstantiems pavalgyti tai netgi būtina.

      Liusė nelabai domėjosi maistu – gal todėl, kad niekada jo nestokojo. Augo fermoje, jų pietų stalas visada būdavo nukrautas mėsa, bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis. Mama ragindavo ją valgyti daugiau, sakydavo, kad ji perkarusi kaip kiemo katė.

      Kai susidėjo su In Tight, ten visiems labiau rūpėjo išgerti, nei pavalgyti, nors maisto būdavo – picų arba sumuštinių. Liusė stengėsi valgyti tiek, kad nepakenktų figūrai, taigi treniruotis nebuvo jokio reikalo.

      Pajutusi žvėrišką alkį Liusė suleido dantis į vaflį, gardžiuodamasi klevų sirupu, traškia plutele ir minkštučiu vidumi.

      – Taip, būtinai reikės kažko imtis, kitaip su drabužėliais, kuriuos paliko Skarlet, neatrodysiu tokia seksuali.

      – Galime pradėti bėgioti jau nuo rytojaus.

      – Bet aš neturiu bėgimo batelių. Nei sportinės aprangos.

      – Galėsi nusipirkti, kai eisime tau kontaktinių lęšių.

      Staiga Liusė pagalvojo, kiek turi pinigų savo piniginėje. Gal kokia šešiasdešimt dolerių…

      – Tikriausiai savo kreditine kortele naudotis negaliu?

      – Ne. Negali atsiskaityti savo tikruoju vardu. Jokiu būdu. Ir niekam neskambink telefonu – netgi tiems, kurių blogiukai galbūt dar nesusekė. Nežinau, ar jų daug, bet esu tikras – jie kibūs. Labai kibūs.

      Šie žodžiai akimirksniu sugrąžino Liusę į realybę. Ji net nusipurtė pagalvojusi apie blogiukus savo bute, besiknaisiojančius po daiktus, besiklausančius jos telefono pokalbių. Brajenas baigė kepti paskutinį vaflį, padėjo ant lėkštės ir pagaliau žvilgtelėjo į Liusę. Paskui dar kartą.

      – Nesitikėkite, kad švytėsiu dvidešimt keturias valandas per parą, – subambėjo ji. – Nors Skarlet kai ką pakeitė, aš vis dar esu Liusė Miler.

      – Argi aš ką sakau?

      – Ne, bet žiūri tokiomis akimis…

      – Na, tavo drabužiai ir plaukų spalva tokie kitokie… Reikia laiko, kad priprasčiau.

      – Man taip pat. Nė pati nesupratau, kokia senamadiška buvau virtusi. Vis dėlto netgi tomis patrakusios jaunystės dienomis atrodžiau labiau panaši į save.

      – Tu ir dabar panaši į save, – Brajenas priėjo, prisėdo greta jos už baro ir palinko arčiau taip, kad Liusė užuodė svaigų jo kvapą. Ne prabangių kvepalų, bet muilo ir prakaito. Tikrą vyrišką kvapą. – Tavo šypsena liko tokia pat. Tu labai gražiai šypsaisi, Liuse, tik per retai.

      – Nelabai yra dėl ko šypsotis, – tarė ji, bet tai nebuvo tiesa. Na, taip, ji tapo kažkokių bjaurių tipų taikiniu, prarado darbą, namus ir net savo tapatybę. Bet juk tai nėra labai svarbu. Gyvena sau su pavojingai gražiu slaptuoju agentu ir ketina padėti jam išaiškinti nusikaltimą. Turi garderobą, dėl kurio bet kuri moteris kažin ką atiduotų, asmeninę stiliaus konsultantę – norėdama atkreipti jos dėmesį ne viena paaukotų savo priaugintus akrilo nagus.

      – Šitaip daug geriau, – tarė Brajenas ir Liusė pajuto, kad jam nusišypsojo.

      Po keturių valandų Liusė jau žingsniavo Viktorijos gatve ir jautėsi beveik kaip Džiulija Roberts filme Graži moteris. Brajenas pirmiausia nusivedė ją pirkti kontaktinių lęšių. Konsultantė iš karto parinko jai tinkančius žalius lęšius, iš optikos salono ji išėjo atsikračiusi akinių. O ir matė kur kas geriau. Jau buvo pamiršusi, koks stebuklas tie kontaktiniai lęšiai.

      Paskui Brajenas nusivedė ją nusipirkti to, kuo Skarlet nebuvo pasirūpinusi, o labiausiai reikėjo sportinės aprangos. Jis nupirko Liusei aukščiausios klasė Nike sportinukus ir porą dizainerių sukurtų sportinės aprangos komplektų. Iki vakar dienos ji išvis nebuvo vilkėjusi dizainerių sukurtų drabužių ir buvo įsitikinusi, kad kvaila mokėti tokius pinigus vien už etiketę. Bet dabar suprato, kad šie drabužiai daug geresnės kokybės nei masinės gamybos. Jie puikiai jai tiko ir buvo labai jaukūs.

      Liusė užsiminė, kad neturi naktinių marškinių, ir Brajenas nusivedė ją į brangią apatinio trikotažo parduotuvę.

      – Man nereikia tokios prabangos, – užprotestavo Liusė. – Jau ir taip daug išleidai…

      – Niekai. Noriu, kad jaustumeisi patogiai, o juk tai neįmanoma su pigiais poliesterio marškiniais.

      – Bet juk nesijausiu patogiai ir su lopinėliu prabangios medžiagos. Šie marškiniai labiau apnuogina kūną, nei pridengia.

      Vis dėlto gerai apsidairiusi Liusė pamatė, kad drabužiai čia pasakiški, ir tikrai skirti ne gundyti. Įvairiausių švelnių spalvų šilkiniai chalatai, o greta jų – gražučiai medvilniniai marškinukai. Tokie, kokių ji ir norėtų. Jaukūs ir patogūs.

      – Oi oi oi, – suaimanavo Brajenas pamatęs, kad ji apžiūrinėja persiko spalvos marškinius, bandydama susirasti tinkamą dydį.

      Liusės oda net pagaugais nuėjo.

      – Kas? – paklausė ji. Nejaugi kažkas jau susekė? Liusė apsidairė svarstydama, kur slėptųsi, jeigu staiga pasipiltų kulkų kruša.

      – Mano pamotė… Ir kodėl būtent čia jai prireikė ateiti? – širdo Brajenas. – Padėk tuos naktinius. Tokių aš tikrai nepirkčiau savo merginai. Imk, – jis čiupo nuo pakabos trejus trumpučius naktinius marškinius ir sviedė Liusei į glėbį. – Eik, pasimatuok. Gal kaip nors pavyks išsisukti nesusitikus. Po galais, ji mus pamatė! Per vėlu!

      Moteris, apie kurią kalbėjo Brajenas, buvo mažutė, smulki, stilingai pakirptais nenatūralios platinos spalvos plaukais. Vilkėjo aptemptus džinsus, kurie laikėsi ant klubų, ir ankštus marškinėlius, kurie labai gražiai gulė ant chirurgo skalpelio pagražintos figūros.

      Būtų buvusi tikrai graži, jei ne pasipūtėliška veido išraiška, kuri, kaip Liusė jau suprato, buvo jai įprasta.

      – Brajenai, ką, dėl Dievo meilės, tu veiki apatinio trikotažo parduotuvėje?

      – Sveika, Šeron, – be jokio entuziazmo pasisveikino Brajenas. Jie