Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

nuo sukrėtimo, stovėjo ji tiesiai ir net pamėgino nusišypsoti. – Eikite į svetainę. Ten laukia Danielė su Rajenu, manau, visi turime apie tai pasikalbėti. Užplikiau arbatos ir kavos, jei norėsite ko nors stipresnio – sakykite.

      Rajenui Blekstounui tikrai reikėjo ko nors stipresnio – tai buvo aišku be žodžių.

      Rikas prisimerkęs nužvelgė jaunesnįjį vyrą ir apstulbo, koks sulysęs ir papilkėjęs atrodė nuolat įdegęs jo veidas. Nesistebėdavo, kad atsidūręs šalia jo Rajenas įsitempdavo lyg nauja spyruoklė, bet per daugelį metų Blekstounuose dar nebuvo matęs jo išskydusio.

      Šiandieną, kai atšiaurios žalios jo akys sutiko sesers žvilgsnį, atrodė atsidūręs pavojingai arti to.

      – Rikai, kavos?

      Sonia tik akimirkai atitraukė jo dėmesį puodeliu juodos stiprios viliojančios kavos, atsisukęs jis išvydo Kim taip stipriai suspaustą brolio glėbyje, kad tarėsi girdįs, kaip traška kaulai. Tai buvo trumpas bežadis apsikabinimas, nė iš tolo neprilygstantis šiltam Sonios, Danielės ar Garto sutikimui, bet visus trūkumus atpirko išgyvenimų intensyvumas.

      Pasijutęs lyg įsibrovėlis į šią labai asmenišką akimirką Rikas nusisuko – pastebėjo, kad tą patį padarė ir Danielė. Žaibu trenkė suvokimas, jog šis susitikimas be galo reikšmingas.

      Jis neturėjo nieko bendra nei su spalvinga jųdviejų praeitimi, nei su tuo, kad Rajenas nepritarė Kim išvykimui. Nieko bendra su kadaise vykusiomis varžybomis dėl tėvo meilės ir pagarbos. Nieko bendra su tuo, kad ji perėjo pas Hamondus – į šeimos priešų stovyklą.

      Jų šeimoje teliko tik Kim ir Rajenas. Iš pradžių buvo pagrobtas vyresnysis brolis Džeimsas – niekas jo daugiau nematė. Paskui nusižudė motina. O štai dabar gali pasirodyti, kad žuvo netgi jokių negandų neįveikiamas tėvas.

      Nenuostabu, kad juodu taip tvirtai kabinosi vienas į kitą.

      Kambarys, kuriame susirinko šeima, buvo per du aukštus, lubos dunksojo devynių metrų aukštyje, išėjo jis į terasą, o priešais plytėjo sodas. Per atviras prancūziško stiliaus duris ir viršuje vienas šalia kito sustatytus langus į vidų liejosi šviesa ir tyras oras, vis dėlto viskas buvo persunkta sunkios mauzoliejinės įtampos, kurią sutrikdė tik į lėkštelę barkštelėjęs

      puodelis.

      Akies krašteliu Rikas pastebėjo, kaip Gartas tyliai paėmė puodelį Soniai iš rankų ir pastatė ant stalo. Ji tyliai jam padėkojo nutraukdama tylą.

      – Mane labai nuliūdino žinia apie Marisą, – susitvardžiusi ir slėpdama įtampą tęsė Sonia.

      Šalia sėdinti Danielė paėmė ją už rankos.

      – Bet juk dar negalima tvirtinti, kad tai tikrai ji… tiesa?

      – Tikrai ji, – neįtikėtinai tvirtai ištarė Rajenas. – Keleivių sąrašas jau patvirtintas. Lėktuvu skrido vyrai – Hovardas ir jo advokatas. Marisa Hamond buvo vienintelė moteris.

      – O ko jai ten prireikė? – drąsiai atšovė Danielė. – Nežinojau, kad ji pažįsta Hovardą, jau nekalbu apie artimesnius santykius.

      Rikas pasidėjo nė nepaliestą kavą. Galvoje visą dieną sukosi tas pats klausimas, bet nė vienas galimas atsakymas jam nepatiko. Vis dėlto apie santykius kai kas buvo žinoma.

      – Prieš ištekėdama už Meto Hamondo ji dirbo Blekstounuose ir vadinosi Marisa Devenport. Jeigu bulvarinė spauda nuotraukų nesuklastojo, dar gruodžio mėnesį Marisa palaikė ryšius su Hovardu.

      – Ką nori pasakyti?

      Klausimą uždavė Danielė, bet Kim spoksojo į jį irgi be galo sutrikusi. Kadangi abi gyveno toli nuo Sidnėjaus, nebuvo skaičiusios šmeižikiško straipsnio, kurį prieš kelias savaites išspausdino vieno populiaraus žurnalo skyrelio redaktorius. Straipsnį nesunkiai galėjai palaikyti melagingu, jei ne šalimais pateikta nuotrauka.

      – Žurnalas Užkulisiai išspausdino nuotrauką, kurioje jie drauge, – paaiškino Sonia, – su užuomina, kad gali būti užmezgę… intymius santykius.

      Išgirdusi atsargiai motinos parinktus žodžius Danielė išvertė akis.

      – Hovardas ir Marisa turėjo meilės romaną? Turbūt juokauji!

      – Aišku, kad tai nesąmonė, – plykstelėjo Sonia. – Tas žurnalas pagarsėjęs užgauliomis paskalomis, populiarumo jis siekia skleisdamas nepadorias užuominas, o ne viešindamas tikrus faktus. Juk Marisa ištekėjusi ir turi vaiką. Kad ir kokie buvo Hovardo santykiai su ta moterimi, jų tikrai nesiejo joks romanas!

      Aistringa Sonios kalba ilgą laiką sklandė ore, nesulaukdamas nei klausimų, nei prieštaravimų, bet sugavęs Garto žvilgsnį Rikas suprato, kad jųdviejų mintys skrieja tomis pačiomis bangomis. Hovardo turtai, galia ir charizmatiška išvaizda visada traukė gražutes karjeristes – apie tai sklido kalbos prieš, per ir po jo vedybų, o jis pats be jokio vargo mesdavo į šalį esamą meilužę dėl naujo kerinčio modelio.

      Marisa Devenport Hamond buvo kerėtoja. Iš tų laikų, kai ji dirbo Blekstounuose, Rikas prisiminė ir kaip karjeristę. Marisa bandė prisivilioti ir jį, ir Rajeną, bet pagaliau išlošė aukso puodą – deimantų aukcione susipažino su Hamondo papuošalų verslo įpėdiniu. Bet dabar, kai jau visas Hamondų turtas buvo jos valdžioje, kam reikėjo žvalgytis aplinkui?

      – Ar tavo tėvas neminėjo, kad susitiks su Marisa? – paklausė Rikas Rajeno.

      Užvožęs mobilųjį telefoną Rajenas susiraukė ir kažkur nuklydo mintimis, bet kai pakėlė akis ir pažvelgė į Riką, jo žvilgsnis buvo aštrus it skustuvas.

      – Nė žodžio.

      – O tau, Gartai?

      – Kai nuotrauka pasirodė laikraštyje, paklausiau, kaip tai suprasti, – atsakė Gartas, – bet jis labai išraiškingai liepė man žiūrėti savo reikalų.

      Rikui buvo lengva įsivaizduoti tokią sceną. Bendraudamas su artimais žmonėmis Hovardas nesirinkdavo žodžių, jo kalba paprastai būdavo be galo išraiškinga.

      – Manai, tą naktį jie aptarinėjo ne verslo reikalus?

      Gartas papurtė galvą.

      – Abejoju.

      – Aišku, kad ne verslo, velniai griebtų, – piktai įsiterpė Rajenas.

      – Gal ji nešė taikos vėliavą, – svarstė Danielė. – Nuo Meto ir Hamondų.

      Rikas pažvelgė į Kim, kuri pokalbio metu buvo neįprastai tyli. Niūriai suraukusi tamsius antakius ji viena ranka sukiojo ant kaklo kabantį talismaną. Jam dar nespėjus ištarti nė žodžio, kad patrauktų jos dėmesį, Kim palengva pakėlė į jį akis. Pritrenkiamai žalias. Susimąsčiusias. Neramias.

      – Marisa nebuvo susijusi su Hamondų rūmų verslu, – tarė ji. – Ir tikrai nebuvo taikdarė.

      – Tai kam jai reikėjo susitikti su Hovardu, kodėl ji skrido jo lėktuvu? – Danielė atsiduso draskoma abejonių. – Ko gero, niekada to nesužinosime.

      – O ar tai svarbu? – Rajenas įsimetė mobilųjį į kišenę ir pakėlė rūstų žvilgsnį. – Bulvarinė spauda tik rankomis patrins – iš naujo išspausdins aną nuotrauką ir pateiks menkiausią niekšišką smulkmeną, kurią tik sugebės išknisti, tuo galime neabejoti.

      Sonia tyliai atsiduso. Ji žinojo – po galais, visi žinojo – kad Hamondų ir Blekstounų šeimos ilgą laiką gali aprūpinti godžią žiniasklaidą sultingais kąsneliais. Žurnaliūgoms nereikės nė rankų purvintis giliai kapstant, nes viskas anksčiau ar vėliau jau buvo išdėstyta pirmuosiuose skandalų besivaikančių laikraštpalaikių puslapiuose.

      – Kiek reporterių buvo už