Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

čia menkiausia bėda. Negali likti namie ir slampinėti iš kampo į kampą laukdama žinių. Metas išvykęs verslo reikalais, nėra nei kam paskambinti, nei kam pasiguosti, nei kam paverkti ant peties.

      Akies krašteliu ji stebėjo ištiestas Perinio kojas ir akimirką užvaldė prisiminimas, kaip jis palaikė ją tą akimirką oro uoste. Niekam to nereikėjo. Jai nebereikia jo rankų teikiamo saugumo, bet būtinai reikia grįžti į Sidnėjų. Privalo būti ten, kai paaiškės tėvo likimas. Privalo pamatyti savo šeimą ir atsiprašyti už ilgus nebuvimo metus.

      Vien nuo minties, kad pamatys brolį Rajeną ir tetą Sonią, kuri vaikystėje labiausiai atstojo motiną, jai sugniaužė krūtinę ir gerklę. Kim dar stipriau įsikibo į rankinę ant kelių ir užgniaužė emocijas. Jautė, kad be ašarų neapsieis, bet tik ne Perinio akivaizdoje.

      – Čia tavo namai?

      Perinis kilstelėjo galvą ir, regis, smalsiai nužvelgė dailiai tinkuoto jos namelio fasadą iš tos vietos, kur sustojo limuzinas. Kimberli atsakydama linktelėjo. Pats pasakė adresą vairuotojui, vadinasi, galėjo ir neklausti. Užvaldė dar vienas įtampos priepuolis, geležiniais gniaužtais surakinęs visą kūną. Tai buvo jos tvirtovė, rojus, kurį pati sau susikūrė – čia galėjo atsipūsti nuo pašėlusio verslo tempo. Neturėjo nė menkiausio noro, kad aplinkui slankiotų Perinis, kaišiotų nosį į jos asmeninę erdvę ir paliktų pėdsakus, kurie, galima neabejoti, giliai įsispaus jos vaizdinėje atmintyje.

      Ir vis dėlto kaip nepakviesti jo vidun, kai iš pat ankstaus ryto, vos parskridęs iš Blekstounų kasyklos, vėl sėdo į lėktuvą? Nors kompanijos lėktuvas, vienas iš jos tėvo žaisliukų, turėjo visus įmanomus patogumus ir netgi daugiau, bet vis tiek…

      – Norėtum užeiti? – paklausė Kim paskubomis, kol atsargumas ar įtampa neprivertė apsigalvoti. – Ilgai neužtruksiu. Tik iš naujo susikrausiu daiktus, palaistysiu gėles ir paskambinsiu į darbą – reikia pranešti.

      Vienas tamsus jo antakis kilstelėjo.

      – Tai nusprendei skristi?

      – O ar pastebėjai kokių abejonių?

      – Su tavimi, Kim… visada vien abejonės.

      Pašaipus tonas privertė Kimberli nusijuokti ir juodu susižvalgė jam dar skambant ore. Vos pastebima Perinio šypsena taip ir traukė protingas moteris kilstelėjo jo lūpų kampučius, o akių mėlis staiga tapo sodresnis ir sublizgo su didesne aistra. Ji nuščiuvo, tik širdis ėmė stipriau daužytis.

      Po velnių. Tai netgi nėra tikra šypsena. Juk jis nebando jos sužavėti.

      – Geriau imsiuosi reikalų, – paskubom tarė Kim, kaip protinga moteris valios pastangomis nutraukdama nejaukią pauzę. Ištiesė ranką link durelių ir tą akimirką suskambo Perinio mobilusis. Palikusi jį šnekėtis ji leido vairuotojui užnešti lagaminą stačiais laipteliais pro laukujes duris į uždarą prieangį. Pasirausė rankinėje, ieškodama raktų ir telefono. Telefonu pasikalbės darydama kitus darbus, taip sutaupys brangaus laiko. Atrakinusi duris ir pamojusi vairuotojui užeiti, ji pranešė Hamondo biuro vadovui, kad asmeniniams reikalams tvarkyti ji pasiima savaitę atostogų.

      O dabar – Metas. Reikia pranešti ir jam, kaip draugui ir kaip bosui, bet vos spėjo surinkti numerį, ranką sustabdė ir dėmesį prikaustė Perinis. Ji atpažino jo plaštaką, juodus plaukelius ir randelį ant vidurinio piršto krumplio. Juodo safyro rankogalių segtuką – Hovardo kalėdinę dovaną.

      – Ar skambini bosui?

      Jo balsas buvo toks pat stiprus kaip ir ranka, Kimberli atkreipė dėmesį į žodžius. Susinervinusi sukando dantis. Tikrai nebuvo nusiteikusi vėl aiškintis, kokie jųdviejų su Metu santykiai.

      – Atvėsk, Perini, nejaugi niekaip negali patikėti, kad nemiegu su savo?..

      Kiti žodžiai sustingo lūpose, kai pažvelgė jam į veidą – atšiaurų, įsitempusį, išblyškusį. Perinis atsiduso ir šaižus garsas nuaidėjo uždaroje erdvėje.

      – Norėčiau, kad būtų tik tiek, Kim.

      Telefono skambutis.

      Jis jau žino apie lėktuvą ir apie tėvą.

      Panika akimirksniu ėmė šniokšti venomis, Kimberli atsilošė lyg ruošdamasi smūgiui.

      – Jie rado nuolaužų, – niūriai tarė jis, patvirtindamas didžiausias jos baimes. – Netoli Australijos pakrantės.

      Nuolaužų. Kimberli stengėsi suvirškinti nekaltai skambantį žodį. Ne sudužusį lėktuvą. Ne kūnus.

      – Tik… nuolaužų?

      – Ne, – Perinis papurtė galvą. – Ir vieną žmogų. Gyvą. Moterį.

      Tyli aimana išsprūdo Kim iš lūpų, supurtė nervinis drebulys. Perinis apkabino ją prilaikydamas, kad nenukristų.

      – Kas ji? – duso Kimberli. – Dieve, kad tik ne Sonia.

      – Ne, ne tavo teta. – Jis ištraukė telefoną iš bejėgių jos pirštų ir užvožė dangtelį. – Pasak Rajeno, tai gali būti Marisa Hamond. Tavo boso žmona.

      ANTRAS SKYRIUS

      Marisa Hamond galėjo būti Hovardo Blekstouno užsakytame lėktuve?

      Šoko sukaustytos Kimberli smegenys niekaip negalėjo to suvokti. Tiesa, pastarąjį mėnesį Marisa leido Australijoje, po motinos mirties tvarkė nekilnojamojo turto reikalus. Ji buvo užgaidi ir egocentriška moteris, bet ne tiek, kad šoktų į lėktuvą ir keliautų namo su didžiausiu savo vyro priešu. Marisa žinojo, kokius jausmus Metas puoselėja Blekstounų deimantams ir kad dėl visko kaltas Hovardas.

      Tai kodėl ji buvo su juo?

      Aišku, Perinis irgi to nežinojo, todėl šis klausimas laikinai išsprūdo Kim iš galvos, užgožtas kitų naujienų. Perinis pabrėžė, kad moteris tebėra neatpažinta, netgi nėra tiksliai žinoma, ar Marisa išvis skrido tuo lėktuvu, informacija dar nepatvirtinta.

      Bet jis prisipažino kalbėjęsis su vyriausiuoju Sidnėjau policijos pajėgų vadu. Aišku, nebūtų užsiminęs apie iš vandens ištrauktą moterį, jei neturėtų konkrečios informacijos. Ir nutylėtų jos tapatybę, nebūdamas dėl jos tikras. Suprantama, nenorėjo suteikti jai tuščių vilčių, kad ir Hovardas galėjo kažkaip išsigelbėti.

      Tokios mintys trumpam užklydo Kim į galvą kraunantis daiktus, jeigu svaidymą į lagaminą po ranka pakliuvusių drabužių galima vadinti krovimu. Tai buvo visiškai bereikšmis procesas. Ji nenorėjo galvoti, kokių drabužių, be švarių apatinių, jai gali prireikti ateinančią savaitę, nors asketišką juodą suknelę, kurią buvo apsivilkusi į darbą, sąmoningai pakeitė balta vasariška suknute. Visai nenorėjo mąstyti, kuo ši kelionė pasibaigs. Neprisileido minčių, kad reikia pasiimti rūsčių juodos spalvos drabužių.

      Užkliuvusi už atvaizdo veidrodyje pastebėjo, jog jos skruostai neką ryškesni už suknelę, greičiausiai netgi blyškesni nei gelsvi Pietų jūros perlai ausyse. Bet kad ir ką būtų apsivilkusi, vis tiek atrodytų blyški, nes tamsūs plaukai, kuriuos negailestingai buvo susirišusi į tamprią uodegėlę, sudarė ryškų kontrastą su oda. Apspangęs žvilgsnis rodė, kokia ji sutrikusi.

      Tą akimirką paskutiniai piktumo lašai, kurie dar palaikė ją pastarąjį pusvalandį, išgaravo. Pajutusi, kaip linksta kojos, sukniubo ant lovos krašto, tarp gėlių motyvais margintų drabužių, ištrauktų iš atostogų lagamino.

      Iš svetainės buvo girdėti prislopintas Perinio balsas: žemas ir malonus garsas pakuteno jos sutrikusius pojūčius ir ištraukė iš prarajos, kurion buvo pradėjusi grimzti. Tikriausiai kalbasi telefonu, – pagalvojo ir prisiminusi skambutį, į kurį jis atsiliepė limuzine, dabar, kai smegenys ėmė suktis greičiau, suvedė galus.

      Marisa gyva. Galbūt ne vien