Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

nori pramankštinti kojas, ji išėjo į terasą. Po kelių minučių tarpduryje pasirodė Rajenas ir atsisveikino – pasiteisino turįs sutvarkyti kelis verslo reikalus ir jei nebūsią jokių naujienų, jie pasimatysią iš ryto.

      Ji atkreipė dėmesį, koks išsiblaškęs brolis atrodė svetainėje. Tas, kieno skambučio ar žinutės taip nekantriai laukė, nes tikrino telefoną kas penkias minutes, neapsireiškė. Kim neabejojo, atkaklusis jos brolelis iškas tą žmogų kad ir iš po žemių.

      Įsitempusi ir nerasdama sau vietos ji nuėjo prie lenktos baliustrados, nuo kurios iš Miramaro atsivėrė daugybės milijonų vertas vaizdas į Sidnėjaus uostą. Nejučia įsitvėrė į saulės sušildytą turėklą ir turėjo prisiversti, kad atpalaiduotų gniaužtus. Vis dėlto pabėgo nuo svetainėje tvyrančios slogios įtampos ir nesiliaujančių kalbų apie Marisą ir Hovardą.

      Nenorėjo galvoti apie juos, įsivaizduoti, kaip it kokie sąmokslininkai sėdi surėmę galvas išpuoselėtomis šukuosenomis ir galai žino ką rezga.

      Iš viso nenorėjo apie juos galvoti. Tetroško užmerkti akis ir leisti popiečio saulei šildyti kūną, išvalyti nuo sunkių minčių gaudžiančias smegenis, ištirpdyti ledinį skausmą pilve. Kaip būtų gerai atsidurti kurioje nors iš tų tolumoje mėlynus vandenis rėžiančių, pavėjui skriejančių jachtų.

      Žinoma, tai buvo neįmanoma. Užmerkusi akis išvydo Marisą ir Hovardą, vėl išgirdo stačiokišką Perinio prognozę: Dar ilgai viskas eis tik blogyn, bet kada nors vis tiek ims gerėti.

      Šie jo žodžiai ir išvijo Kim iš kambario, nes jau buvo bepratrūkstanti. Blogyn? Ar gali būti dar blogiau?

      Lėktuvas sudužo. Niekuo nekaltus žmones, atliekančius kasdienį savo darbą, pasiglemžė žiauri mirtis. Abu pilotai, palydovas ir su Hovardu keliavęs teisininkas – realūs žmonės, ši nelaimė prislėgė jų šeimas, užgriuvo sielvartas ir amžini klausimai apie gyvenimo teisingumą ir likimą. Gal kažkuris iš jų paliko abejojantį jo jausmais mylimąjį, bet ar dabar tai svarbu? Rajenas teisus dėl Marisos. Koks skirtumas, ką aną vakarą ji veikė restorane arba kodėl skrido Hovardo užsakytu lėktuvu. Svarbu tai, kaip skaudžiai Metui smogs negailestingas žiniasklaidos skalambijimas, kai bus imtasi spekuliuoti menkiausiomis smulkmenomis apie jo šeimą, verslą, santuoką, o juk jis tuo metu turėtų stengtis ramiai išsilaižyti žmonos mirties paliktą žaizdą.

      Svarbu ir tai, kad dar vienas vaikas niekaip negalės suprasti, kodėl mamytė niekaip negrįžta namo. Jis pamirš jos veidą, apkabinimus ir juoką, o vėliau ims klausinėti, trokšdamas susigrąžinti prisiminimus. Deja, atsakymai jau bus persipynę su skandalingais spėliojimais, platinamais žiniasklaidos, sklindančiais iš lūpų į lūpas ir galiausiai virtusiais tiesa.

      Kimberli pati visa tai buvo patyrusi, mintis apie tai, kad jos krikštasūniui teks išgyventi tokį pat sielvartą, it kaltu atvėrė žaizdą širdyje. Ji buvo tokio pat amžiaus kaip Bleikas, kai mama negrįžo po atostogų Bairon Bėjaus viloje. Prabėgus daugeliui metų Kim perskaitė spaudoje paskleistas spėliones apie Ursulos Blekstoun savižudybę, jos nesugebėjimą pasirūpinti dviem mažais vaikais neatsigavus nuo sielvarto ir sąžinės graužaties dėl to, kad buvo pagrobtas pirmagimis sūnus. Ir apie tai, kad depresija pagilėjo, kai tarp jos brolio Oliverio ir vyro kilo nesantaika, viršūnę pasiekusi triukšmingu ir karingu barniu per jos gimtadienio vakarėlį, švenčiant trisdešimtmetį.

      Bleikas bent turi besąlygiškai jį mylintį tėvą, kuris apsaugos ir papasakos teisybę apie mamą. Metas – geras ir teisingas žmogus, nuostabus tėvas. Vienintelė jo klaida, kad vedė lemtingą moterį gražuolę Marisą.

      Kim susimąstymą pertraukė pažįstami žingsniai terasoje. Po velnių. Juk jau dešimtmetis praėjo – tokios smulkmenos ir reikšmingesnės detalės turėjo išsitrinti iš atminties, bet jos sąmonė atsisakė užmiršti jo žingsnių ritmą. Prisiminė ir tiriamą žvilgsnį, kuris švietė jo akyse, kai įsitaisė šalia jos.

      – Užsimerkusi negali grožėtis vaizdu, – tarė jis po kelių akimirkų.

      – Tūkstančius kartų esu mačiusi šį vaizdą, – neatmerkdama akių atsakė jam Kimberli. – Mėgavausi vienatve.

      – Kaip gaila.

      Perinis nutilo, Kim pajuto, kaip jis rankove brūkštelėjo jai per ranką. Įsivaizdavo: stovi plačiai išskėstomis rankomis atsirėmęs į baliustradą, primerktos dangaus mėlynumo akys įsmeigtos į nuostabųjį vaizdą. Šis tobulas paveikslas su žemai plytinčiu uostu iki garsiojo tilto ir toli už jo visada priblokšdavo svečius.

      – Maniau, gal kartais mąstai, – ištarė jis po kurio laiko.

      – Apie ką?

      – Apie Marisą ir Hovardą. Kambaryje nepasakei savo nuomonės. – Jis nutilo sąmoningai lūkuriuodamas, lyg ruoštųsi užduoti milijono vertą klausimą. – Kaip manai, ar tarp jų buvo romanas?

      Kim nenoriai atsimerkė ir pajuto tiriamą primerktų ir mėlynų it uosto vanduo jo akių žvilgsnį, kuris nuvilnijo jos kūnu kutendamas pojūčius.

      Dukart po velnių. Niekur neįmanoma nuo to pabėgti, pasislėpti.

      – Visko gali būti, – atsakė ji, atsargiai rinkdama žodžius.

      Perinio veidas persikreipė.

      – Liaukis vaikščiojusi pirštų galais, Kim. Tu geriau nei bet kuris iš mūsų pažinojai Marisą. Ką ji veikė Australijoje pastarąsias savaites?

      – Atvažiavo į motinos laidotuves. Kiek man žinoma, pasiliko sutvarkyti turto reikalų.

      – Per Kalėdas ir Naujuosius metus?

      – Jos motina mirė gruodžio mėnesį, todėl vargu ar galėjo rinktis kitą laiką. Įsivaizduoju – tėvas palūžęs, o sesuo, modelis, išvažiavusi dirbti pagal sutartį.

      – Jeigu pakvipo pinigais, – garsiai mąstė Perinis, – tai Marisa nė nesvarsčiusi puolė padėti. Man regis, jį iš tų moterų, kurios į pinigus nespjauna.

      Kimberli atsiduso. Neketino komentuoti jo žodžių. Dabar niekinti Marisą atrodė žiaurus ir bergždžias reikalas. Ta moteris patyrė lėktuvo katastrofą, praleido klaikias valandas vandenyje ir mirė apsupta svetimų žmonių. Niekas to nenusipelnė, netgi moteris, ne vienai savaitei palikusi vyrą ir sūnų, nors tam turėjo visai menką pasiteisinimą.

      Net jeigu ir buvo užmezgusi meilės romaną.

      – Nepažįstu Marisos taip gerai, kaip tau atrodo, todėl nenutuokiu, ką ji galėjo padaryti, o ko ne, – atsakė. – Užtat puikiai žinau, ką sugeba mano tėvas.

      – Nemanai, kad Hovardą tu vertini pernelyg tulžingai?

      Sutikusi jo žvilgsnį Kim liūdnai nusijuokė.

      – Juk žinai, kad taip yra. Ir supranti kodėl.

      – Dešimt metų – ilgas laikas, Kim.

      Stebėdama apniukusį Perinio veidą ji susimąstė. Daug dalykų nepasikeitė – kad ir jo gebėjimas lengvai ją įsiutinti ir prabudinti snaudžiančius kūno hormonus. Užtenka atsistoti truputį per arti. Šiek tiek per ilgai sulaikyti jos žvilgsnį. Priliesti lūpomis prie riešo ir sukelti prisiminimus apie kitus bučinius, kur kas intymesnius.

      – Ar jis tau pasakojo apie paskutinį mūsų susitikimą? – paklausė Kim vėl sukaupusi dėmesį. – Kai buvo atskridęs į Naująją Zelandiją ir bandė įkalbėti mane grįžti į Blekstounus?

      – Norėčiau išgirsti tavo versiją.

      Ak, koks gudrutis. Neišduos, ką Hovardas papasakojo jam apie aną siaubingą susitikimą. Visai taip pat elgėsi ir kambaryje, tik ji per vėlai suprato – suėmė pokalbį į savo rankas, pateikė klausimus ir traukte traukė atsakymus iš kitų, o savo nuomonės taip ir nepasakė.

      Galės