Australijos deimantai. Pirma knyga. Bronwyn Jameson

it iš dangaus nukrito Oklendo oro uoste ir vedasi ją į savo automobilį.

      Perinis – dešinioji Hovardo Blekstouno ranka, antras žmogus Blekstouno deimantų kompanijoje, jis vadovavo kasybos padaliniui – šios aukštos pareigos buvo likusios jam po trumpos santuokos su boso dukterimi. Galima neabejoti, kad tėvas pasiuntė Perinį jos parvežti, tik klausimas – kam jam to reikia?

      Kai pastarąjį kartą Kimberli lankėsi Oklende, Hovardas ir vėl mėgino persivilioti ją į savo kompaniją, į darbą, kurį ji metė tą pačią dieną, kai nutraukė santuoką su Periniu. Anas bjaurus susirėmimas žodžiais baigėsi Hovardo grasinimu išbraukti ją iš savo testamento, jeigu nesutiks tuojau pat grįžti į Blekstounus.

      Po dviejų mėnesių Kimberli vis dar buvo Oklende, ir dirbo ne bet kur, o Hamondo rūmuose didžiausiam Hovardo priešui. Nuo to laiko su tėvu nesikalbėjo, bet nesitikėjo dar vieno išpuolio. Tėvas sakė paliekąs ją ramybėje, ji ir patikėjo.

      O dabar štai – jo pakalikas tempia ją į juodą žvilgantį limuziną. Kimberli neįsivaizdavo, kodėl tėvas apsigalvojo ir kokį vaidmenį čia vaidina žiniasklaida, bet buvo įsitikinusi – žurnaliūgos ištroškę naujienų apie Blekstounus ir tėvas nusprendė ja pasinaudoti. Vėl. Kas bjauriausia – atsiuntė Perinį, o tai buvo pats žiauriausias ėjimas.

      Kai pasiekė automobilį, jos kraujas jau virė nuo skausmingų prisiminimų ir nežabotos neapykantos. Vairuotojas pasirūpino bagažu, o Perinis – ja. Kimberli įsliuogė ant sidabraspalvės sėdynės ir durys užsidarė, atskirdamos ją nuo fotoaparatais ir kameromis apsiginklavusių žiniasklaidos atstovų, kurie, rodės, dauginosi akyse.

      Perinis sustojo ant šaligatvio prie automobilio ir plačiai mosuodamas rankomis ėmė kalbėti. Tačiau jo žodžiai žurnalistams kėlė tik dar daugiau klausimų, fotoreporteriai išsijuosę dirbo savo darbą, o Kimberli net spirgėjo iš smalsumo, kas ten vyksta. Paklebenusi rankeną suprato, kad durys užrakintos, ir užpakalinio vaizdo veidrodėlyje sugavo vairuotojo žvilgsnį.

      – Prašyčiau atrakinti duris. Man reikia išlipti, – pareikalavo Kimberli, bet vairuotojas nusisuko, nė neprisilietęs prie centrinio užrakto mygtuko.

      Kimberli kraujas jau beveik kunkuliavo gyslose.

      – Buvau čia įgrūsta per prievartą. Reikalauju atrakinti duris arba, prisiekiu… – Nespėjus baigti grasinimo durys atsivėrė ir Perinis atsisėdo šalia jos. Oro uosto salėje jis stovėjo arčiau, kai savo kūnu dengė ją nuo reporterių, bet tada Kimberli buvo apdujusi iš netikėtumo ir nereagavo. Dabar ji pasislinko kiek galėdama toliau, ir kai automobilis pasuko nuo šaligatvio krašto, prisisegė saugos diržu.

      Pasiruošusi grumtynėms ji atsisuko veidu į varžovą.

      – Užrakinai mane automobilyje, kad nieko negirdėčiau, o pats kalbėjaisi su žiniasklaida! Tikiuosi, sugebėsi pasiaiškinto, ką čia išdarinėji, Perini.

      Jis užsisegė diržą, pakėlė akis ir jų žvilgsniai susirėmė. Pagaliau niekas nebetrukdė, akimirką Kimberli užsimiršo, paskendusi tose neįtikėtino mėlynumo akyse ir galinga banga ją užliejusiuose nekviestuose prisiminimuose.

      Sekundės dalelę pamanė jo akių gelmėse išvydusi ano gaivališko jausmo aidą, bet paskui susivokė, kad tai tik nuovargis. Ir įtampa.

      – Nebūčiau čia, – tyliu dusliu balsu prabilo jis, – jeigu nebūtų svarbu.

      Perinio užuomina, kad jis mieliau būtų kur nors kitur, tik ne čia, su ja, skaudžiai užgavo Kimberli širdį. Bet ji pakėlė galvą ir išdidžiai nužvelgė jį.

      – Kam svarbu? Mano tėvui?

      Jam nereikėjo atsakyti, Kimberli atsakymą perskaitė primerktose, kiaurai veriančiose akyse. Jos klausimas Perinį suerzino. Puiku. To ji ir siekė.

      – Nejaugi jis mano, kad atsiuntęs tave privers mane persigalvoti? – tęsė ramiai, nekreipdama dėmesio į viduje liepsnojantį pyktį. – Be reikalo varginasi…

      – Ne jis mane siuntė, Kim.

      Jo paprasti žodžiai nuskambėjo taip, kad Kimberli nustėro ir sunerimo. Pagaliau atidžiai nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Šįkart Perinis sėdėjo tiesiai ir ramiai, nebuvo išsidrėbęs kaip tada, kai norėdavo pademonstruoti pasipūtėlišką atsainumą. Pro šoninį langą krintanti saulė apšvietė veidą, išryškindama kampus ir plokštumas, tiesią nosies liniją, gilų smakro griovelį.

      Ir virpantį žandikaulio raumenį.

      Dabar Kimberli pajuto tvyrančią įtampą, nuo kurios erdvus prabangaus automobilio salonas tapo beoris lyg vakuumas. Ji matė įtampą jo suspaustose lūpose ir vaiskiai mėlynų akių žvilgsnyje.

      Nors vasaros rytas buvo šiltas ir drėgnas, Kimberli nupurtė ledinis šaltis. Įdegęs kūnas nuėjo pagaugais. Kažkas nutiko – kažkas labai bloga.

      – Kas yra? – Kimberli sugniaužė sterblėje gulinčią rankinę, prisirakino prie jos minkštučiais odiniais dirželiais lyg prie kokio inkaro, kuris galėtų išgelbėti nuo to, ką netrukus sužinos. – Jeigu tėvas tavęs nesiuntė, tai kodėl esi čia?

      – Hovardas vakar vakare išvyko iš Sidnėjaus. Paryčiui tavo brolis sulaukė skambučio – lėktuvas taip ir nepasiekė Oklendo.

      – Nepasiekė? – Kimberli papurtė galvą, negalėdama susitaikyti su tuo, kas nuskambėjo potekstėje. – Juk lėktuvas negali taip nei iš šio, nei iš to nepasiekti kelionės tikslo. Kas nutiko?

      – Nežinome. Išskridęs iš Sidnėjaus po dvidešimt minučių lėktuvas dingo. – Perinis pervėrė ją žvilgsniu, tamsi akių bedugnė, nunarinta galva ir duslūs žodžiai viską pasakė. – Man labai gaila, Kim.

      Ne. Kimberli vėl papurtė galvą. Tai neįmanoma. Jos tėvas, galingasis pasaulio valdovas, negali žūti. Ypač dabar, kai jau beveik užkopė į šlovės viršūnę – rytoj turėjo nusikvatoti Hamondams tiesiai į akis įsikūręs pačioje jų panosėje.

      – Jis skrido į parduotuvės Karalienės gatvėje atidarymą, – tyliai tarė ji.

      – Taip. Turėjo išskristi pusę aštuonių, bet skrydį teko atidėti. Reikėjo pasirašyti dar kažkokius dokumentus.

      Amžinai taip. Visi Kimberli vaikystės prisiminimai apie tėvą buvo susiję su verslo dokumentais ir derybomis dėl neįtikėtinai stambių sandorių, kurių objektas – deimantai. Ji neprisiminė, ar kada nors tėvas vilkėjo ką nors kita, ne verslo kostiumą. Toks buvo jo gyvenimas.

      Deimantai, sutartys ir dienraščių antraštės.

      – Kai pamačiau tave oro uoste kartu su gauja žurnalistų, – tarė ji, – pamaniau – viskas dėl parduotuvės atidarymo. Jo sugalvota viešųjų ryšių akcija norint patraukti dėmesį. – Klaikus suvokimas, kokiomis antraštėmis mirgės rytojaus dienraščiai, ją surakino, skausmas negailestingais gniaužtais suspaudė krūtinę. – O jie laukė jau žinodami, kas nutiko.

      Kol ji su pasimėgavimu paskutinį kartą vaikščiojo paplūdimiu, gardžiavosi pusryčiais iš papajų, mangų ir rambutanų, juokavo su kurorto darbuotojais, flirtavo su lėktuve greta prisėdusiu dvidešimtmečiu gundytoju…

      – Aš nežinojau, – sušnabždėjo beveik springdama. Kad ir kokie kartūs nesutarimai atitolino juodu vieną nuo kito per pastarąjį dešimtmetį, kad ir kokiomis nuodėmėmis ji kaltino tėvą, augdama Kimberli laikė jį vos ne dievu ir nuolat pešėsi su broliu dėl jo dėmesio. Trisdešimt vienus metus jis formavo jos nuomonę, karjerą, požiūrį į pasaulį. Paskutinius dešimt ji darė viską, stengdamasi išsiveržti iš jo įtakos, bet vis tiek jis liko jai tėvas. – Išėjau iš terminalo ir atsidūriau tiesiai priešais kameras… Iš kur jie sužinojo?

      – Apie tavo tėvą? – Perinis garsiai atsiduso, bet atodūsis labiau