Atpirkimas. Sarah Mallory

to paaiškėjo, kad dingo Sostonų deimantai, ir aš buvau prakeiktas dvigubai, – pats užbaigė Volfas. – Kas suprato, kad vėrinio nebėra?

      – Misden, pone. Ji buvo pašaukta prie šeimininkės, kai paaiškėjo, kad ponia Volfgang gyva. Vargšelė buvo nunešta į rytmetinį kambarį, ir Misden liko su ja, kol atvažiavo daktaras Osvaldas. Laimei, jis vakarieniavo vikariate, todėl atvyko greitai. Misden užlipo į ponios Volfgang miegamąjį kažko atnešti ir parbėgo klykdama, kad ponios papuošalų dėžutė atidaryta, o vėrinio nebėra.

      – Visi pagalvojo, kad jį paėmiau aš, – burbtelėjo Volfas.

      – Niekada tuo netikėjau, sere. Nors įkalčiai… – senasis liokajus nutilo.

      – Taip, – sudejavo Volfas. – Žmona raktelį visuomet laikydavo už išklibusios židinio plytos. – Staiga apykaklė ėmė stipriai veržti kaklą lyg kilpa. – Mano žiniomis, apie slaptavietę žinojo tik trys žmonės: Florencija, jos kambarinė ir aš. – Volfas kreivai šyptelėjo. – Neabejoju, kad Misden visiems tai papasakojo. – Sielvartas senuko akyse nuojautą patvirtino. Volfas palietė jo ranką. – Pagalvok, Brentai. Ar name tą naktį tikrai daugiau nieko nebuvo?

      – Na, tai tik spėjimas…

      – Pasakyk man.

      Brentas patylėjo, raukšlėta kakta dar labiau susiraukė – senukas stengėsi prisiminti.

      – Tuomet pasakojau teisėjui, sere, bet jis nieko nedarė. Matote, nunešęs arbatos padėklą poniai į svetainę, aš paruošiau miegamojo žvakes. Lipdamas laiptais į viršų išgirdau viršuje triukšmą. Balsus. – Senukas atsisėdo tiesiai. – Pagalvojau, kad ponia Volfgang su kažkuo kalbasi.

      Volfas nusišiepė.

      – Kas nors pasakytų, kad ten buvau aš. Kad sugrįžau ir nustūmiau Florenciją iš balkono.

      Brentas papurtė galvą.

      – Pamatęs jus suklupusį šalia ponios Volfgang supratau, kad tik ką įėjote. Ta diena buvo žvarbi – pirmieji žiemos šalčiai. Ant jūsų palto skvernų tebebuvo šerkšno kaip ilgai buvus lauke. Aš tai pasakiau teisėjui, bet jis nekreipė dėmesio. Pamanė, kad tiesiog stengiuosi jus apginti.

      – Ir daugiau niekas iš namiškių nieko nematė ir negirdėjo?

      Brentas lėtai papurtė galvą.

      – Ne, sere. Jūsų tėvas ir teisėjas surinko visus tarnus prieangyje ir klausinėjo to paties, bet tą naktį buvo baisiai šalta, todėl tie, kurie negalėjo eiti miegoti, buvo susirinkę tarnų salėje prie židinio.

      – Ar galėjo tie balsai, kuriuos girdėjai, būti mano žmonos ir kambarinės? Juk Misden turėjo būti su šeimininke.

      – Ne, sere. Parnešusi šeimininkės padėklą po vakarienės ji pasakė einanti miegoti ir perdavė ponios Volfgang įsakymą niekam dėl jokios priežasties netrukdyti jos iki ryto. Ji kalbėjo labai ryžtingai, o paskui nuėjo į savo kambarį. Gretimame kambaryje mieganti tarnaitė girdėjo ją krapštantis tol, kol ją pašaukė, kai paaiškėjo, jog šeimininkė tebėra gyva.

      Volfas susiraukė galvodamas, kad trūksta kažkokios svarbios detalės. Jis pasakė:

      – Turiu nueiti į namą. Man atrodo, ten gyvena Džonsas.

      – Taip, pone Volfgangai, gyvena ir neabejoju, kad mielai su jumis pasikalbės, bet saugokitės ką nors susitikti kaime, sere. Kai Arandeilo dvaras buvo uždarytas, daugelis žmonių prarado pragyvenimo šaltinį, jie į jus ne itin palankiai žiūri.

      1

      Biblijos citata iš ST Patarlių knygos 15:17 (čia ir toliau – vert. pastabos).

      2

      Pilna citata: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus.“ (www.ebiblija.lt)