Atpirkimas. Sarah Mallory

tylėjo ir Volfas pažvelgė į maistą. Vakarienė tikrai labai gera, bet neramu, kad šeimininkė jautėsi įsipareigojusi ją taisyti.

      – Turite tik du tarnus? – paklausė jis. Ji krūptelėjo dėl tokio klausimo ir Volfas tuojau tęsė: – Turite puikią, erdvią bažnyčią, o ir vietovė man atrodo gana pasiturinti.

      – Buvo kažkada, – atsakė Greisė. – Dvare jau kelerius metus niekas negyvena, visi tai pajutome. Kadangi nebėra čia gyvenančios šeimos, mūsų krautuvininkai nebegali dvarui parduoti prekių, ūkininkai nebetiekia pieno nei mėsos.

      – Tačiau dvaras didžiulis, jis gali užtikrinti gerą gyvenimą daugeliui šeimų.

      – Kai nėra žemės savininko, ūkis neklesti ir trūksta pinigų išlaikyti pastatą. Daugelis šeimų dirbo dvare, o kai jis buvo uždarytas, savo vietą prarado. Kai kurie išvažiavo, susirado naujas tarnybas, kiti griebėsi tokio darbo, kurį gavo vietoje. – Ji pažvelgė į vyrą kitoje stalo pusėje. – Dabar čia veši skurdas. Mano tėvas remia žmones kiek galėdamas, bet jo galimybės ribotos. Šiame name neturime nieko vertingo.

      Volfas ją suprato, bet šią akimirką nesvarbu, jog Greisė laiko jį vagimi; jam labiau rūpėjo, kad žmonės – jo žmonės – kenčia. Dankombas papasakojo, kad advokatai šykšti pinigų, bet jie nesuvokia, kokios žalos pridarė. Ričardas turėjo paskelbti Volfą mirusiu, tačiau nusprendė investuoti į Arandeilą savo pinigus.

      Prislėgtas kaltės Volfgangas užsimerkė. Jis manė, kad pats yra nekaltai nukentėjęs, ištremtas į Prancūziją už nusikaltimą, kurio nepadarė, bet dabar suprato, kad kentėjo ne vienas.

      – Ar ilgai ketinate likti Arandeile? – paklausė Greisė.

      – Keletą dienų, ne ilgiau. – Jis žvilgtelėjo į laikrodį. – Jau vėloka, todėl tikrai būčiau dėkingas už lovą, panele Dankomb, jei galėtumėte man ją surasti.

      – Mano tėvas nenusigręžia nė nuo vieno vargstančio.

      – Dėkoju. – Jis pastūmė tuščią lėkštę. – Tuomet jums leidus jau eisiu miegoti.

      – Žinoma. – Ji atsistojo, į virtuvę sugrįžo senasis tarnas. – Treskotai, ponas Peregrinas paviešės pas mus keletą dienų. Gal palydėk jį į kambarius. Virš arklidžių.

      Nuo gembės prie durų ji paėmė didelį geležinį raktą.

      – Ar… arklininko kambarius, panele? – sumikčiojo Treskotas.

      – Na, taip. – Ji atsisuko į Volfą dalykiškai šypsodamasi. – Dabar arklininko neturime, todėl jo pastogė laisva. Aš jums ten jau paklojau lovą. Treskotas parodys, kur vandens siurblys ir kur rasti išvietę. Neabejoju, kad jums bus labai patogu.

      Ir saugiau naktį išprašyti svečius iš namo, – pagalvojo Volfas.

      – Žinoma, kad patogu, panele Dankomb, dėkoju.

      Treskotas tebežiopčiojo, jo lūpos žiojosi ir čiaupėsi kaip orą gaudančios žuvies. Volfas paplojo jam per nugarą.

      – Eime, mano drauge, susiraskime lempą ir parodysi man kambarius.

      Tarnas nusivedė Volfgangą per kiemą prie arklidžių, bet priėjus laiptelius į palėpę nebeišlaikė.

      – Pone Arandeilai, sere, – prabilo beveik grąžydamas iš sielvarto rankas. – Panelė Dankomb labai geros širdies, bet suprantate, ji nežino. Maldauju atleisti jai už tokį elgesį.

      – Nėra už ką atleisti, – atsakė Volfas imdamas iš senioko raktą. – Jūsų šeimininkė labai išmintinga ir apdairi. Tikrai nemanau, kad turėtų leisti kiekvienam nepažįstamam žmogui nakvoti name. O dabar grįžk į vidų ir pasirūpink ja. Ir prisimink – rytoj su manimi reikia elgtis kaip su vargeta nepažįstamuoju, ir daugiau jokio prabangaus vyno!

      Volfas užlipo laiptais į arklininko palėpę ir greitai ją apžiūrėjo. Čia buvo švaru ir tvarkinga. Viename kambaryje stovėjo lova, sena komoda ir prausyklė, o kitame – stalas su pora kėdžių. Volfas pagalvojo, kad baldai čia atgabenti, kai tapo nebereikalingi name. Tačiau jie buvo patvarūs ir lova tvarkinga – paklodės, apklotai ir pagalvės sudėti ant čiužinio.

      Volfas laiko nebegaišo: nusimetė drabužius ir palindo po apklotu. Oda pajutęs švelnų liną net sudejavo iš pasitenkinimo. Po parą trukusios kelionės prancūzų žvejų laivu, kuris išmetė inkarą netoli Istborno, visą kelią iki Arandeilo įveikė pėsčias. Pats patogiausias čiužinys šioje kelionėje buvo iš šiaudų, todėl ant šio miegos kaip rojuje.

      Volfas pasirąžė ir pasikišo rankas po galva. Tikrai neapkaltinsi panelės Greisės Dankomb prastu šeimininkavimu. Volfas nusišypsojo prisiminęs, kaip mergina nustebo, kai pastorius pranešė, jog jis lieka nakvoti. Ji įskriejo į kambarį tarsi gaivaus oro gurkšnis. Be abejo, dėl to, kad atnešė pavasario vakaro vėsos. Sakė lankiusi ponią Aulit. Suraukęs kaktą vyras bandė atgaivinti atmintį. Dvare dirbo kelios Aulitų kartos. Pačiu laiku prisiminė, kad kaime, kur daugybė žmonių, galinčių jį – išstypėlį – atpažinti, turi būti atsargus. Greisė Dankomb nė nenumano, kas jis iš tiesų, aiškiai laiko sukčiumi, norinčiu pasinaudoti geraširdžiu jos tėvu, todėl ir apgyvendino palėpėje. Nesvarbu. Jis čia ieško tiesos, tačiau turi elgtis atsargiai, vienas klaidingas judesys gali kainuoti gyvybę.

      Greisė buvo pratusi keltis anksti, bet šį rytą ji turėjo dar vieną priežastį: nepažįstamąjį palėpėje. Merginai dažnai tekdavo priimti pavargusius keliauninkus, paruošti jiems maisto ir lovą nakčiai, tačiau ponas Peregrinas nedavė jai ramybės. Greisė bijojo, kad tėtis nepakviestų to vyro kartu pusryčiauti.

      Iš lovos ji pašoko su aušra ir apsirengė – jei svečias pasirodys, ji buvo pasiryžusi neįleisti toliau kaip į virtuvę. Nulipusi į pusrūsį išgirdo dviejų balsų kuždesį indų plovykloje ir rado ponią Treskot stovinčią šalia kambarinės, triūsiančios prie akmeninės plautuvės kampe. Tarpduryje pasirodžius Greisei jiedvi nutilo.

      – Labas rytas, panele Greise, – ponia Treskot priėjo sutrikusi, šluostydamasi rankas į prikyštę. – Aš kaip tik liepiau Betei išplauti pono… tai yra to džentelmeno marškinius. Jie buvo tokie purvini, lyg visą savaitę dėvėti. Dėl vienų marškinių varinio katilo nekaitėme, panele, mums tereikėjo kelių prikaistuvių, ir štai, pažiūrėkite, – palaikyk, Bete, – matote, švarutėliai. Dabar tereikia gerai išdžiovinti lauke ir bus kaip nauji.

      – Ar ponas Peregrinas jūsų paprašė išskalbti? – paklausė Greisė nustebusi dėl tokio vyro akiplėšiškumo.

      – Ak, ne, panele Greise, aš pati mačiau, kad juos reikia skalbti, todėl liepiau Treskotui vos prašvitus paimti juos iš džentelmeno kambario ir pasakyti, kad surasiu kitus labdaros skrynioje, jei reikia, bet jis pasakė turįs savo, taigi mums dabar liko tik išdžiovinti.

      Betė pritariamai linksėjo, bet liovėsi ir pauostė orą tarsi medžioklinis šuo.

      – Prašau man atleisti, ponia Treskot, bet ar ne kiaulieną aš čia užuodžiu?

      – O, Dieve, taip. – Ūkvedė pagriebė šlapius marškinius kambarinei iš rankų ir nusviedė į krepšį. – Paskubėk, mergaite, mėsa susvils, ką tada pasakys šeimininkas? Ak, ir duoną krosnyje pažiūrėk!

      Greisė pasitraukė ir kambarinė nuskuodė pro ją.

      – Duokite marškinius man, ponia Treskot, aš padžiausiu, kol ruošite tėvui pusryčius.

      – Ak, panele Greise, tikrai?

      – Puikiai sugebu padžiauti marškinius, todėl galite imtis kitų darbų.

      Šypsodamasi mergina stebėjo, kaip ūkvedė išskuba į virtuvę, tada į krepšį ant marškinių įsimetusi saują segtukų išėjo į lauką. Saulė ryškiai švietė, pūtė lengvas vėjelis. Greisė giliai