Atpirkimas. Sarah Mallory

šis rytas labai tinkamas, nes kiti bus išvažiavę į turgų.

      – Nueisiu tuojau pat.

      Jis atsistojo, ėmė rinkti lėkštes, bet ponia Treskot sulaikė.

      – Paskubėkite, pone Volfgangai, bet būkite atsargus. Daugelis čia turi gerą atmintį, ir nors esate apsirengęs visai kitaip, aukšto ūgio nenuslėpsite.

      – Aukštą ūgį aš slėpiau ne vienus metus, ponia T., bet nesijaudinkite, į kaimą eisiu per pievas, pakraščiais.

      – Ar pasakyti ponui Dankombui, kad vakarieniausite kartu su juo? – paklausė ūkvedė. – Jam tikrai patiktų.

      Volfas stabtelėjo prie durų.

      – Ir man patiktų, – prisipažino jis. – Bet ką pasakys jo duktė?

      Ūkvedė lyg sąmokslininkė šyptelėjo.

      – Panelė Greisė aprims, kai geriau jus pažins, sere. Jūs visuomet sugebėdavote pakerėti net kiečiausias širdis – tai faktas.

      ~2~

      Greisė su tėvu buvo rytiniame kambaryje, kai Treskotas pranešė, kad ponas Peregrinas išėjo, bet pažadėjo pavakarieniauti kartu su pastoriumi. Ponas Dankombas žinią priėmė ramiai, o Greisė pyktelėjo.

      – Ponas Peregrinas visiškai įsitikinęs, kad yra laukiamas, – pareiškė ji, kai jiedu vėl liko vieni.

      – Kodėl gi ne? – ramiu balsu atsakė tėvas. – Mes pasiūlėme jam pastogę kaip bet kuriam Dievo kūriniui.

      – Bet mes apie jį nieko nežinome.

      – Jis geros širdies.

      Greisė papurtė galvą.

      – Tu per geras, tėtuk, per daug patiklus. Man teko paguldyti jį arklidėse.

      – Taip ir supratau, – sukikeno tėvas. – Neabejoju, kad jis yra miegojęs ir prastesnėse vietose.

      – Bet vis tiek pasisodinsi prie stalo kartu su mumis.

      – Taip, mieloji, ir priminsiu tau, kas rašoma Biblijoje: nepamirškite svetingumo2. Iš Laiško žydams, mano mieloji, tryliktas skyrius.

      Greisė nusišypsojo.

      – Nemanau, kad ponas Peregrinas – persirengęs angelas, tėtuk.

      – Gal ir ne, bet garantuoju, kad jis – džentelmenas, ir manau, jog yra mūsų pagalbos vertas žmogus.

      Pastorius daugiau nieko nepasakė ir netrukus išėjo padirbėti prie pamokslo. Greisė stengėsi negalvoti, kad tėvas nuo jos bėga, bet vis tiek liko nesmagus įtarimas, kad jis apie nepažįstamąjį žino daugiau, nei jai pasako. Greisė pažvelgė pro langą. Diena graži, jei paskubės atlikti darbus namuose, gal liks laiko pajodinėti prieš vakarienę.

      Volfas nesunkiai surado nedidelį namelį po guobomis. Į kaimą ėjo palaukėmis, užsimaukšlinęs ant kaktos skrybėlę, buvo įgudęs eiti nerangiai, kerėpliškai, todėl kas nors jį pamatęs nebūtų palaikęs džentelmenu, ką jau kalbėti apie Arandeilą iš Arandeilo.

      Atrodė, kad namelis tuščias, bet Volfas dar kurį laiką palūkuriavo, stebėjo iš tolo. Laukti neprailgo, nes saulė buvo jau aukštai pakilusi, ir pavasario diena nusimatė visai šilta. Durys plačiai atsidarė ir ant slenksčio pasirodė senas vyriškis. Volfas jį tučtuojau atpažino. Liokajus atrodė ne ką senesnis nei prieš dešimtį metų, kai Volfas matė jį paskutinį kartą. Senukas atsisėdo ant suolelio prie sienos ir pasuko veidą į saulę. Volfas priėjo arčiau.

      – Gerą dieną, Brentai.

      – Kas čia?

      Liokajus pažvelgė trumparegėmis akimis.

      – Nepažįsti manęs? – Volfas pritūpė, kad jo veidas būtų viename lygyje su senuku, ir nusišypsojo. – Tik nesakyk, kad mane pamiršai.

      – Aš atpažįstu balsą, bet… – Išblukusios akys įsmigo Volfui į veidą. – Ar čia tikrai jūs, pone Volfgangai, po šitiekos metų?

      Volfas paėmė ištiestą silpną ranką. Nebuvo abejonių – senukas apsidžiaugė. Volfas atsakė:

      – Taip, Brentai, aš grįžau.

      – Telaimina jus Dievas, sere, nesitikėjau šios dienos sulaukti! Prastai matau, mano akys jau nebe tokios, kaip buvo. – Jis staiga susiraukė. – Bet jums čia lauke nesaugu. Prašau į vidų, sere.

      – Leisk, padėsiu.

      Volfas paėmė senuką už rankos ir palydėjo į trobą.

      – Atleiskite, jei atsisėsiu jums esant, pone Volfgangai, bet ant kojos turiu piktžaizdę, kuri labai skauda, jei ilgiau pastoviu.

      – Manau, užsitarnavai teisę sėdėti, – atsakė Volfas ir padėjo jam atsisėsti ant kėdės, kitą prisitraukė sau. – Tu daug metų ištikimai tarnavai mūsų šeimai.

      – Taip, sere, tarnavau, man labai gaila, kad senasis šeimininkas ir šeimininkė mirė, o dvaras jau kuris laikas uždarytas. Tikrai labai gaila. – Senukas pralinksmėjęs paklausė: – Ar grįžote visam laikui, sere?

      – Kol kas ne. Pirmiausia turiu įrodyti, kad esu nekaltas. Kaip tik dėl to esu čia, Brentai, noriu, kad papasakotum man viską, ką prisimeni apie tą naktį, kai mirė mano žmona.

      – Prisimenu aiškiai kaip dieną, sere, bet jau viską papasakojau teisėjui, o jis pareiškė, kad mano pasakojime nėra nieko, kas jums galėtų padėti.

      – Norėčiau, kad papasakotum man, jei gali. Pradėkime nuo mano ginčo su žmona prieš vakarienę. – Volfas kreivai šyptelėjo. – Neabejoju, kad visi girdėjote.

      Senukas atsiduso.

      – Taip, visi namai skambėjo, bet jei leisite pasakyti, sere, mes buvome pripratę prie jūsų ir ponios nesutarimų, juk abu buvote labai ugningi. Jūs išėjote ir ponia Volfgang įsakė atnešti padėklą su maistu į jos kambarį. Taigi prie stalo valgyti liko tik ponas, šeimininkė ir seras Čarlzas.

      – Ak, taip, Armstonas, mano žmonos pusbrolis, – pritarė Volfas.

      Seras Čarlzas Armstonas Arandeile visuomet buvo šiltai priimamas. Asmeniškai jis niekada to vyro nemėgo. Volfui ir Florencijai niekuomet nereikėjo ieškoti dingsties vienam kitą įžeisti, o tą kartą žmona apkaltino, kad jis nekenčiąs Čarlzo, nes Volfo tėvai labiau norėtų tokio sūnaus kaip jis, o ne padūkusio ištvirkėlio, kokiu tapęs Volfas. Ta mintis jį vis dar skaudino.

      – Aš išjojau apsiraminti, – tarė Volfas. – Kas nutiko, kol manęs nebuvo?

      – Mes paruošėme vakarienę, ir Misden, ponios Volfgang kambarinė, nunešė padėklą savo šeimininkei. Ponia Volfgang nenusileido į apačią. Apie vienuoliktą šeimininkė kaip visuomet patiekė arbatą svetainėje, dar paprašė sausainių ir duonos lengvai užkąsti. Tada netrukus po vidurnakčio lipdamas laiptais į prieangį išgirdau riksmą, tiksliau, klyksmą. – Senukas nutilo, sunėrė rankas. – Jei tik prie durų būtų buvęs liokajus, sere, jis būtų matęs, kas atsitiko, tačiau jau buvo vėlu, ir visi sukiojosi prieangyje.

      – Nieko tokio, – tarė Volfas. – Tiesiog papasakok, ką matei.

      – Ponios Volfgang kūną radome didžiųjų laiptų apačioje, visa jos galva buvo kruvina, sudaužyta, o jūs suklupęs prie jos. Labai gerai prisimenu. Buvote baltas lyg drobė. Šeimininkas ir šeimininkė atbėgo iš svetainės, o jūs keistu balsu kartojote: Ji negyva. Ji negyva.

      – Tada kilo didžiulis triukšmas. Ponią Arandeil ištiko isterija, visi lakstėme. Kažką pasiuntė gydytojo, tuomet šeimininkas paliepė kiek įmanoma greičiau pabalnoti jūsų arklį.

      – Viskas atrodė

2

Pilna citata: „Nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, priėmė viešnagėn angelus.“ (www.ebiblija.lt)