Žavios melagystės. Emilie Richards

mums nelabai šypsojosi.

      – Brūme galima rasti laimę. Kai kam pasiseka, – Džonas gūžtelėjo pečiais.

      Arčeris pastūmė savo bokalą.

      – Mačiau keletą jūsiškių vargšų luošių, kuriuos sėkmė aplenkė. Sėdėjo kinų kvartalo gatvėse laukdami, kol saulė ir musės juos nugalabys.

      – Narai? – Džonas nutaisė gailestingą miną. – Perlų paieškos atneša ne tik turtus, bet ir pavojus. Kai kurie mūsų vyrai žūva, kiti lieka luoši visam gyvenimui. Treti randa pakankamai kriauklių ir perlų, kad grįžtų namo ir gyventų kaip sultonai. Musulmonai tiki, kad žmogaus gyvenimas nulemtas iš anksto. Japonai, norėdami apsisaugoti, po savo kostiumais užsikiša popierinius amuletus. Aš… aš manau, kad žmogus tiesiog turi gerai išmanyti savo darbą ir būti atsargus. Atlygis gana didelis, ir dėl jo verta kartą ar du surizikuoti.

      Arčeris prisiminė visus tuos kartus, kai jiedviem su Tomu, paleistiems iš Jungtinų Valstijų armijos, teko rizikuoti. Ir tą dieną rizikavo nužudyti žmogų, kad išgelbėtų draugo gyvybę. Jam pavyko išvengti karo lauko teismo ir mirties bausmės. Juodu su Tomu buvo pasisamdę dirbti kontrabandinį alkoholį plukdančiame laive Karibuose, rinko milžiniškų pietinių agatmedžių derlių Naujojoje Zelandijoje, statė tvoras Naujajame Pietų Velse ir ieškojo aukso Kimberlio apygardoje.

      Visą tą laiką atlygis buvo skurdus, o darbas – purvinas ir bukinantis. Arčeris Liuelinas buvo gimęs geresniam gyvenimui, bet geresnis gyvenimas nuo jo vis nusigręždavo.

      – Brūmas – ne vieta baltaodžiui, – Arčeris brūkštelėjo nagu per savo purviną bokalą. – Mudu su Tomu esame patyrę jūreiviai, bet jeigu žmogus neturi pinigų nusipirkti nuosavą liugerį [Liugeris – nedidelis burlaivis (vert.)], negali dirbti. Miestas sausakimšas siauraakių niekšelių ir vietos juodukų, kurie daro tai, ko baltasis imtųsi tik už trigubai didesnį užmokestį.

      – Ar tu nepakenti mūsų azijiečių ir aborigenų draugijos? – paklausė kapitonas.

      – Aš? – Arčeris šyptelėjo. – Galėčiau pakęsti net paties šėtono draugiją, jei manyčiau, kad taip galiu užsidirbti vieną kitą dolerį. Tik sakau, kad tas doleris ne tą patį reiškia man ir tiems mulkiams, gyvenantiems po dešimt viename kambaryje ar miegantiems paplūdimy. Man reikia daugiau.

      – Vis dėlto sakai, kad sėkmė jus apleido…

      – Tokia jau ta sėkmė, ar ne? – nutraukė Tomas. – Kai jos mažiausiai tikiesi, ima ir aplanko.

      Arčeris prabilo prislopintu balsu:

      – Dėl tų perlų…

      – Kaipgi, perlai, – nutęsė Džonas glostydamas savo ūsus. – Esama žmonių, kurie padarytų bet ką, išduotų bet ką, kad tik užsidirbtų šilingą. Perlai, kuriuos tau rodžiau, atkeliavo iš mano paties liugerio „Odisėjas", bet iki šiandien jų nebuvau matęs. Kembridžo Pitas – šunsnukis, kurį tu patiesei – rado juos vienoje iš atidarytų kriauklių. Jis juos paslėpė, o kai vakar atplaukėme į uostą, pardavė nešvarių perlų pirkliui.

      – Nešvarių? – paklausė Tomas.

      Kapitonas mostelėjo ranka.

      – Pavogtų perlų. Tų, kuriuos įgulos nariai slapta išneša iš laivų. Kartais taip elgiasi narai. Bet kas, kam pasitaiko tokia proga. Kembridžo Pitas paslėpė perlus virvėje padarytoje skylėje ir laukė, kol galės saugiai išnešti į krantą. Žmogus, nusipirkęs vogtus perlus, šįryt pardavė juos atgal ir papasakojo, iš kur gavęs. Mudu… vienas kitą supratom…

      – Manai, kad jis sakė tiesą?

      – Pitas nesitikėjo, kad būsiu uoste, todėl nelabai saugojosi. Tą virvę radau ten, kur jis paprastai miega. Ji buvo tuščiavidurė kaip nendrė. Mulkiui neužteko proto išmesti ją už borto.

      – Taigi tau trūksta vieno ar dviejų įgulos narių.

      Kapitonas linktelėjo.

      – Pitas su draugeliu neišgyvens iki saulėlydžio, jei nespės įsėsti į garlaivį, popiet išplaukiantį į Pertą. Aišku, po to, kai asmeniškai su jais pasikalbėsim, bandys į jį sėsti tuščiomis kišenėmis.

      Arčeris nenustebo. Brūmas buvo pasienio miestas, o jo kalėjimas dažniausiai būdavo perpildytas. Bet būtent tokiuose miestuose, kuriuose susitelkdavo tuzino salų benamiai ir niekšai, teisingumą dažnai vykdydavo tie, kurie nebuvo prisiekę jį saugoti.

      Džonas pasilenkė į priekį.

      – Man reikia naujo kriauklių atidarinėtojo. Deja, šiam darbui galiu samdyti tik baltaodį. Spalvotiesiems įgulos nariams negalima patikėti tokios užduoties.

      Tomas išsišiepė.

      – Baltaodžiai irgi ne visada patikimi, tiesa? Jeigu neklystu, nuplovus purvo ir dvoko sluoksnį, Kembridžo Pito oda pasirodytų esanti gana balta.

      – Mano draugas užaugo su kinų tarnais, – paaiškino Arčeris kapitonui. – Jo širdyje kiekvienas geltonodis su kasa užima gana šiltą vietelę.

      – Supraskite mane teisingai, – pasakė Džonas. – Aš gerbiu visus man dirbančius žmones, bet šį darbą turi atlikti baltasis. Kriauklių atidarinėtojai pavaldūs tiesiogiai man ir dalijasi su manimi pelnu. Turime puikiai suprasti vieni kitus. – Jis stabtelėjo. – Ar mes vieni kitus suprantame? Puikiai?

      Arčeris atsilošė kėdėje.

      – Vyrukai buvo du. Dar bocmanas…

      – Būtent. Mano liugeryje yra dvi laisvos vietos. Judu kaip tik dviese. Sakote, kad esate jūreiviai. Mokate savimi pasirūpinti. Įrodėte, kad suprantate, ką reiškia ištikimybė…

      – Be to, mes baltaodžiai, – pasakė Tomas.

      – Aš esu lošėjas, tad mano instinktai geri. Sezonas jau beveik baigėsi. Reikiamų įgūdžių galėsite išmokti iš kitų įgulos narių. Jei norėsite, galėsite pasidalyti darbus. „Odisėjas" atplaukė į uostą vien dėl to, kad bocmanas tvirtino, jog reikia papildyti atsargas ir paremontuoti laivą. Rytoj vėl būsime pasirengę išplaukti. Taigi, džentelmenai, ar plauksite kartu?

      Džonas Gartas turėjo du nepriklausomai dirbančius liugerius, pats tiesiogiai vadovavo didesniajam. Jis pradėjo perlų paieškas prieš dvejus metus, šį sezoną papildė savo laivyną dar vienu liugeriu, ir jei toliau ras gerų kriauklių, greitai galės įpirkti škuną [Škuna – dvistiebis laivas (vert.)], kuri taps jo plaukiojančia baze. Tuomet galėtų sandėliuoti bei paskirstyti atsargas vandenyje, ir pelningos dienos, kai laivai gali plaukioti, nebūtų iššvaistytos stovint uostuose. „Perlų kapitonai", turintys didžiausius laivynus, griežtai prižiūrėjo savo įgulas ir gaudavo pavydėtiną pelną. Bet netgi mažiausias liugeris su keliais įgulos nariais galėjo atnešti turtus, jeigu naras ištraukdavo tinkamą kriauklę.

      – Pinctada maxima, – Tomas leido šiems žodžiams nusiristi nuo liežuvio. Taip vadinosi austrės, besiveisiančios prie Vakarų Australijos pakrantės; austrės, užauginančios geriausius perlus pasaulyje; austrės, kurių dėka du amerikiečiai turės kur miegoti ir maisto pilvui nuraminti. – Ar kada nors tikėjaisi atidarinėsiąs kriaukles, kad pragyventum?

      Arčeris apdovanojo jį šypsniu. Tomas jau žinojo, kad draugas būna malonesnis, kai kišenėse skimbčioja šiek tiek pinigų.

      – Ne, niekada nesitikėjau pamatyti tokią nuodėmingą vietą kaip šioji. Pažiūrėk štai ten.

      Dampjė terasa Brūmo kinų kvartale – lyg nedidelis Singapūro plotelis, atkeltas į Australijos žemyną – buvo sausakimša.

      Gatvelė tokia siaura, kad ja galėjo eiti vos keli vyrai šalia vienas kito. Palei ją iš abiejų pusių rikiavosi baltintos parduotuvės ir cinkuoto metalo bei mediniai