Название | Žavios melagystės |
---|---|
Автор произведения | Emilie Richards |
Жанр | Зарубежные любовные романы |
Серия | Šilkas |
Издательство | Зарубежные любовные романы |
Год выпуска | 2008 |
isbn | 978-609-406-199-8 |
Jaudulys greitai išgaravo, teliko dvokiantis, nešvarus darbas, nuo kurio Arčerio rankos likdavo gličios ir purvinos, kad ir kaip kruopščiai jas šveisdavo.
Liugeris taip pat pasikeitė. Laivavirves „papuošė" džiūstantys smirdintys austrių raumenų rėžiai, kurie vėliau turės būti sukrauti į maišus ir parduoti Singapūre. Triume tarakonų daugėjo, jie darėsi vis didesni, o perlamutro dvokas kilo net iki denio ir nuodijo kiekvieną oro gurkšnį.
Laivas nesiliovė siūbavęs ir girgždėjęs. O kur dar neturėjimas ką veikti. Nuobodulys. Arčeriui pradėjo atrodyti, kad gyvenimas eina pro šalį. Kol jis valgo, miega ir dirba su pagonimis, kalbančiais nesuprantamomis kalbomis, jo svajonės vis tolsta, kaip ir Australijos pakrantė.
Keista, bet Tomas, Arčerio draugas ir bendražygis, bičiulio jausmų, rodos, nesuprato. Tomas mėgavosi perlų ieškotojo gyvenimu. Įsitaisė miegoti ant denio, ir įgula jį ne tik pamėgo, bet ir pradėjo gerbti. Net dabar Arčeris stovėjo nuošaliau, o įgula spietėsi aplink Tomą, kuris, Chuanui leidus, ruošėsi primą kartą nerti į vandenį.
Tą akimirką Tomas pakėlė akis ir šyptelėjo.
– Ei, Arčeri. Eikš ir padėk man.
Tomui, aišku, jo pagalbos nereikėjo, ir Arčeris tai suprato. Bet vis vien palengva priėjo prie draugo.
– Ar tikrai to nori?
– Jis vis eiti ir eiti, – už Tomą atsakė Bernardas, gūžtelėjęs savo galingais pečiais, – tai dabar jis eiti į galo.
Visi įgulos nariai buvo fatalistai, o Arčeris, priešingai, tikėjo, kad žmogus pats kuria savo ateitį. Bet jis suprato, jog vyrai tiki, kad Tomui lemta išmėginti laimę po vandeniu. Tomas juos įtikino nepaliaujamai kalbėdamas apie tai.
– Dabar geras laikas pamėginti, – pasakė Tomas, leisdamas Chuanui apvynioti jo krūtinę ir liemenį flanele. Nors ant denio svilino saulė, vanduo buvo šaltas. – Čia nėra jokių kriauklių, taigi aš nešvaistau Chuano laiko. O į kitus vandenis galėsime išplaukti tik rytoj. Aš tik naudojuosi pasitaikiusia proga.
Arčeris būtų mieliau nuogas perėjęs per degantį laužą nei užsisegęs drobinį naro kostiumą ir užsidėjęs varinį šalmą, bet nutylėjo. Atskleidęs savo silpnybę įgulos akivaizdoje, būtų užsitraukęs bėdą.
– Nekvailiok pernelyg ilgai, – šiurkščiai burbtelėjo jis. – Turime svarbesnių darbų už tavo povandenines atostogas.
– Geriau pirmą kartą nebūti apačioje ilgai, – pasakė Chuanas. – Mes jį iškelsim, norės jis to ar ne.
Be flanelinio įvynioklio, Tomas vilkėjo dvejas flanelines pižamas ir mūvėjo dvejomis storomis vilnonėmis kojinėmis. Dabar, padedamas negrabaus luošio Tošiharo, segėsi vilnonius antkelius ir vilkosi megztinį, o ant viršaus dar užsimovė ilgas vilnones kojines iki šlaunų.
– Dabar lipk į kostiumą, – paliepė Chuanas, – o mes užtrauksime.
Tomas taip ir padarė. Vyrai užtempė kostiumą jam ant kojų, po to užtraukė iki pečių. Tomas iškišo rankas per taukuotus guminius rankogalius ir stovėjo tylėdamas, kol jie taisė guminę apykaklę jam aplink kaklą. Tada Chuanas nuvedė Tomą prie liuko ir kartu su Tošiharu apavė naro batais su keturiolika svarų sveriančiais švininiais padais. Tuo metu Bernardas nuleido „inkarą" – lyną, kuriuo Tomas turėjo nusileisti į dugną.
Bernardas pakėlė varinį šarvą nuo denio ir ištiesė Tomui. Šis šyptelėjo. Bernardas užmovė šarvus, apsaugančius krūtinę ir nugarą, jam per galvą ir kruopščiai priveržė prie guminės kostiumo apykaklės. Patikrino porą kartų, kad būtų visiškai tikras, jog kiekviena mova, veržlė ir vožtuvas yra vietoje ir veikia.
– Viskas paruošta.
Arčeris pajuto kažką keista pilve.
– Ar tikrai to nori?
– Tikrai.
Chuanas vėl žengė prie Tomo, kartodamas paskutinius nurodymus. Tomas įdėmiai klausėsi. Po to, Chuanui linktelėjus, apsisuko, lėtai nukrypavo prie liuko krašto ir atsargiai nulipo virvinėmis kopėčiomis, kol apykaklė susilygino su turėklais. Pasilenkęs Bernardas apgaubė jo krūtinę ir nugarą skraiste su svarsčiais, kad Tomas neapvirstų žemyn galva, jei po vandeniu prarastų pusiausvyrą. Tada, įsitikinęs, kad niekas netrukdo orui patekti per vamzdelį, o gelbėjimo lynas pritvirtintas prie kostiumo iš nugaros, Bernardas pakėlė varpo formos šalmą ir užveržė jį ant galvos.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.