Žavios melagystės. Emilie Richards

piktai atkartojo Grehemo žodžius:

      – Tai tik perlas.

      Nespėjusi gerai apgalvoti to, ką ketina daryti, ji nužingsniavo prie O'Kyf paveikslo, atsargiai jį nuėmė, paguldė gerąja puse į viršų ant spintelės ir vėl atsisuko į sieną.

      Paėmusi iš savo darbo stalo atsuktuvą Liana atsuko keturis mažyčius varžtus, prilaikančius siaurą sienos apmušalo ruoželį. Atsargiai paguldė apmušalą ant grindų ir įsmeigė akis į žalvariu dekoruotą sieninį seifą su įspūdingo dydžio spyna.

      Savaime suprantama, Grehemas ir Frenkas, kaip ir visi kiti vadovai, žinojo, kur laikomas perlas. Sienų apmušalai nieko neapkvailino, nors ir galėjo apsaugoti nuo atsitiktinio vagies. Tačiau seifas buvo pats saugiausias iš tokių įtaisų. Lianos tėvas reikalavo geriausio ir tokį gavo.

      – Tomai Robsonai, tu buvai tikras kalės vaikas.

      Liana palietė ciferblatą, jos ištiestos rankos buvo šaltos ir drėgnos. Kartais ji kone pamiršdavo, kad giliai sienoje slypi perlas, jo mėnulišką spindesį dengia aksominė tamsa. Prisiminusi jį Liana kartodavo sau, kad perlas, paslėptas už ketaus ir plieno, pridengtas raudonmedžio apmušalu ir mielomis O'Kyf aguonomis, negali jai pakenkti.

      Bet būdavo dienų, kai jausdavo, kaip perlas ją stebi, tiria, šaiposi…

      – Pasikalbėk apie tai su psichiatru, Liana, – nusišiepė ji. Ciferblatas buvo vėsus ir Lianos ranka, drėgna nuo prakaito, tiesiog nuslydo juo. Ji nusibraukė delną į sijoną, tada vėl ištiesė ranką prie ciferblato. Atrodė, kad šis ima kaisti, jai pradėjus rinkti ilgą skaičių seką, kuri galiausiai atvers seifą. Tik trys žmonės žinojo slaptą skaičių kombinaciją: Lianos tėvas, ji pati ir žmogus, užprogramavęs seifą.

      Prieš surinkdama paskutinį skaičių Liana kiek atsitraukė, ruošdamasi išimti perlą.

      Sudūzgė vidinis telefono ryšys ir iš garsiakalbio atsklido skardus Kerol balsas:

      – Panele Robson, pirmąja linija skambina ponas Liuelinas.

      Liana suvirpėjo, širdis ėmė tvinksėti greičiau. Ji atsidūrė tarp dviejų jėgų – perlo ir vyro, kuris turėjo dar didesnę galią ją įskaudinti.

      – Panele Robson? Ar jūs ten?

      Ji išgirdo, kaip Kerol tyliai kostelėjo. Surinkusi paskutinį skaičių, atlapojo seifo duris ir palikusi jį nuskubėjo prie stalo. Spustelėjo vidinio ryšio mygtuką ir atsikrenkštė:

      – Ar jis tau sakė, kaip laikosi Metju?

      – Ne. Atleiskit, regis, jis įsiutęs.

      Liana atsirėmė į stalą. Nieko nebus, teks priimti skambutį.

      – Dėkui.

      Ji pakėlė ragelį, pirštas akimirką stabtelėjo virš mirksinčio mygtuko, pagaliau stipriai jį numygo.

      – Kalenai, nepradėk. Tik pasakyk, kaip pasisekė Metju skrydis.

      Ragelyje spengė tyla. Kažkur La Gardijos oro uoste per garsiakalbį sklido pranešimas. Telefono linijoje sutraškėjo.

      – Po velnių, Kalenai! Nežaisk su manimi! – netekusi kantrybės sušuko Liana.

      Galiausiai linija atsklido pažįstamas balsas su ryškiu australišku akcentu:

      – Ką reiškia, kaip pasisekė jo skrydis? Koks skrydis? Ar laikai mane prakeiktu idiotu?

      Pasigirdo tylus beldimas į duris ir iš koridoriaus ataidėjo Grehemo balsas:

      – Liana, laikas važiuoti.

      Liana laisvąja ranka užsidengė ausį.

      – Apie ką tu čia? – sušnibždėjo ji į ragelį. – Tai paprastas klausimas. Ar jis atskrido laiku? Ar nepasitaikė blogo oro? Klausyk, jei Metju šalia, tiesiog perduok jam ragelį. Aš skubu. Mudu galėsime pasikalbėti kitą dieną.

      – Atskrido? Jis, po velnių, neatskrido, Liana. Pati žinai, kad neatskrido, nes neįsodinai jo į tą prakeiktą lėktuvą!

      Lianai pasirodė, kad akimirką širdis nustojo plakti.

      – Ką čia šneki?

      – Metju lėktuve nebuvo! Jis nė neskrido tuo lėktuvu! Kur mano sūnus? Arba pasakai, kas vyksta, arba aš artimiausiu reisu skrendu į San Franciską ir atsakymą iš tavęs purtyte išpurtysiu!

      Grehemas šūktelėjo garsiau:

      – Liana, mes pavėluosim!

      Liana užspaudė delnu ausį.

      – Laukei ne prie tų vartų, Kalenai. Velniai griebtų, jis kažkur tame oro uoste, ieško tavęs. Aš išsiunčiau tau visą informaciją. Sakei Metju, kad ją turi.

      – Laukiau prie tų vartų. Jo lėktuve nebuvo. Per pastarąją valandą buvau prie visų vartų, prie kurių leidosi lėktuvai iš Denverio ir du tiesiogiai iš San Francisko. Jo nebuvo nė viename iš jų!

      – Aš pati nuvežiau jį į oro uostą. Mačiau, kaip įlipo į lėktuvą. Mačiau, kaip lėktuvas pakilo!

      Ragelyje vėl suspengė tyla. Net traškesių nebuvo girdėti. Galiausiai Kalenas pratarė:

      – Vadinasi, kažkur tarp San Francisko ir Niujorko mūsų sūnus pradingo, Liana.

      Ragelis išslydo iš rankų ir Liana pajuto, kaip bala. Ji girdėjo nuo stalo sklindantį Kaleno balsą – silpną, daug silpnesnį nei jo savininkas. Grehemas vėl pabeldė į duris ir pašaukė ją.

      Liana lėtai pasisuko ir įsmeigė akis į seifą. Tarytum „Perlas, kuris brangiai kainuoja" – nepriekaištingas, šlykštus perlas, visą amžių lėmęs jos ir Kaleno šeimų likimus – būtų nusiritęs nuo savo aksominės pakylos ir pagrobęs jos sūnų.

      Spoksodama į seifą Liana pagaliau suvokė, kaip tai kvaila. Seifas buvo tuščias.

      „Perlas, kuris brangiai kainuoja" – kaip ir vaikas, kuris jai buvo svarbesnis už viską pasaulyje – buvo dingęs.

      Kur guli tėvas, ten gilu.

      Jam buvo lengva mirti.

      Jo kaulai virtę koralu,

      Jo akys perlais virtę.

Viljamas Šekspyras„Audra", I veiksmas,vertė T. Venclova

      2

      Brūmas, Australija, 1900 metai

      Australija mito žmonių sielomis. Sumaldavo jas į smulkias raudonas dulkes, kurias vėjas nunešdavo per plikas lygumas ir išbarstydavo užsistovėjusiose upių atšakose. Tai pažadų, kurie niekada nebus ištesėti, žemė. Virš šio krašto danguje švietė nepažįstami žvaigždynai, o metų laikai buvo tokie kankinantys, kad žmogus imdavo trokšti grįžti atgal, kad ir iš kokio pragaro būtų ištrūkęs. Vis dėlto, į gera ar į bloga, Australija tapo naujaisiais Arčerio Liuelino namais. 1898 metais Kuboje mūšio įkarštyje jis nužudė Pirmosios savanorių kavalerijos karininką. Todėl niekada nebegalės grįžti namo.

      – Šitas mano, Tomai.

      Arčeris pasilenkė ir pasitikęs skersai išklerusį stalą atskriejusį vyrą aptalžė jį kumščiais. Tada patiesė jį ant to paties stalo. Užpuolikui – milžiniškam tipui, dvokiančiam austrėmis – pamėginus atsitiesti, Arčeris pavertė stalą. Vyras drėbėsi ant grindų ir liko ten gulėti, stebeilydamas išplėstomis, sutrikusiomis akimis, lyg niekas nebūtų jo mokęs susitaikyti su pralaimėjimu.

      – Ačiū! – Tomas Robsonas šyptelėjo draugui, bet jo veidas netrukus persikreipė nuo kito nepažįstamojo kumščio. Tomas puikiai atsilaikydavo su kimštomis pirštinėmis bokso ringe, kur galiojo Kvinsberio markizo [Kvinsberio markizo taisyklės – bendrai priimtos bokso taisyklės, galiojančios tiek profesionalioms,