Žavios melagystės. Emilie Richards

– Ar dar kas nors šitam Dievo pamirštam mieste norėtų suvesti sąskaitas?

      Pustuzinis vyrų, stovėjusių nuošaliau, nusisuko, lyg nieko nebūtų nutikę.

      – Tau viskas gerai? – Arčeris atgręžė Tomo skruostą į šviesą.

      Tomas linksmai nustūmė jo ranką.

      – O kaip mūsų draugeliai?

      Arčerio žvilgsnis slystelėjo prie įveiktų vyriškių. Mažesnysis padėjo atsistoti milžinui ir juodu klupinėdami patraukė durų link, nė nepažvelgę į du amerikiečius. Arčeris nutaisė grimasą.

      – Išgyvens ir kurią nors dieną vėl galės muštis.

      Tomas pasitrynė žandikaulį.

      – Išgelbėjai mano sprandą. Ir vėl.

      Arčeris pasukiojo galvą – smakru palietė krūtinę, ausimis pečius – tikrindamas, ar niekas nelūžo.

      – Tu niekada nepasimokysi, ar ne? Manai, kad kiti paiso taisyklių. Tokioj skylėj kaip Brūmas niekas nekovoja sąžiningai. Jei ir toliau taip elgsiesi, kas nors tave pribaigs.

      – Tikiuosi, nepribaigs, kol tu netoliese, – pasakė Tomas ir ištiesė ranką. Tai buvo aristokrato ranka su ilgais sudiržusiais pirštais. Nepaisant išvaizdos – stipri ranka, kuri nesibodėjo nei purvo, nei prakaito, nei pagelbėti draugui.

      Arčeris vėl nusiviepė ir suspaudė ištiestą ranką savo platesniu delnu, paskui stumtelėjo Tomą šalin.

      – Pirmyn.

      Tomas kaip visuomet plačiai išsišiepė, nors lūpa ir buvo ištinusi.

      – Pirmyn ką? Muštis, gerti ar planuoti, kaip susikrausime turtus?

      Arčeris jau buvo pavargęs nuo muštynių, o iš kampuoto džino butelio tebuvo likusi balutė ant nutryptų grindų. Taigi beliko planuoti ateitį, kuri sulig kiekviena minute atrodė vis niūresnė.

      – Užsakysiu tau dar vieną. Už tai, kad išgelbėjai mano sprandą, – pasakė Tomas. Jis mostelėjo draugui į apverstą kėdę, o pats pasuko prie baro.

      Arčeris pastatė kėdę prie staliuko ir įsitaisęs ant jos stebėjo, kaip Tomas vinguriuoja per patalpą. Pensionas – laikinieji jų namai – vargu ar nusipelnė tokio pavadinimo. Čia, už baro, tebuvo keletas kambarių su nešvaria patalyne ir vaizdu į prausyklą. Pats baras, apylinkėse žinomas kaip aludė, buvo pastatytas iš gofruoto metalo lakštų, kuriuos prilaikė išsiklaipę čionykščiai medžiai. Vadinamieji langai buvo be stiklų ir užuolaidų, o durys – viso labo plyšys tarp dviejų metalo lakštų, apkabinėtas valu suraišiotais kamščiais, kad vidun neskristų musės.

      Brūme buvo ir padorių viešbučių, kuriuose „perlų kapitonai" šiugždančiais baltais kostiumais ir skrybėlėmis nuo saulės pasakojo istorijas apie rastus perlus, o perlų pirkėjai iš Europos atvykdavo numalšinti troškulio ir pasidairyti gražiausio brangakmenio. Tačiau Tomas ir Arčeris galėjo sau leisti tik pensioną, ir netgi tai netrukus bus jiems neįkandama.

      Vinguriuodamas baro link, Tomas savo elegantiška eisena ir išdidžia laikysena atrodė panašus į karalių, užjaučiantį savo vargstančius pavaldinius. Jis nebuvo perdėm aukštas, bet eidavo išsiteisęs, lyg siektų išretinto oro, tinkamo tik dievams. Buvo tamsiaplaukis, smulkių kaulų, blyškios odos, santūriai besišypsantis visiems ir daug šilčiau tiems, kurie jam rūpi. Arčerio kūnas, priešingai, gyslotas, smulkus, iš airės motinos jis paveldėjo gelsvus plaukus ir strazdanas, o iš velsiečio tėvo – veriančias mėlynas akis. Paprastai Arčeris būdavo toks pat linksmas kaip jo draugas, bet šiandien jo veidą niaukė nebūdinga pikta išraiška.

      Šalimais pasigirdo per grindis traukiamos kėdės garsas ir sudundėjo žemas balsas:

      – Iš kur atkeliavai, nepažįstamasis?

      Atsisukęs Arčeris pamatė tik ką pro duris įėjusį žmogų, kuris patraukė kėdę ir sėdosi šalia jo. Arčeris greitai jį įvertino.

      – O kas manęs klausia?

      – Džonas Gartas. Kapitonas Džonas Gartas, – prisistatė vyriškis, vyresnis ir švaresnis už kitus baro lankytojus, ir ištiesė ranką. Jis buvo aukštas, rausvaodis, glotniai nuvaškuotais ūsais; vilkėjo oficialią „perlų kapitonų" uniformą, bet tunika buvo kasdieniškai atsegta, po ja buvo matyti nepriekaištingai švarūs marškinėliai. – Vadink mane Džonu.

      Patenkintas savo įžvalgumu, Arčeris kiek atsipalaidavo.

      – Arčeris Liuelinas. Atkeliavau iš Amerikos.

      Džonas įsitaisė prie stalo.

      – Amerikiečiai retai užklysta į Brūmą. Jeigu čia atostogauji, tai pataikei ne į tą viešbutį. Maistas čia tikrai bjaurus, o lankytojai tik ir ieško su kuo susipešti. Baigęs rūkyti rytinę pypkę, virėjas nebesugeba atskirti, ar mėsa šviežia, ar jau nebevalgoma.

      – Tai ką čia veiki tu?

      – Ką tik patiesei mano kriauklių atidarinėtoją ir bocmaną. Mačiau, kaip jie išsliūkino pro duris. Atėjau apsidairyti.

      – Iš kur žinai, kad būtent aš tai padariau?

      Džonas nusišypsojo.

      – Pažvelgus į šitą gaują, aišku, kad tu vienintelis galėjai juos įveikti.

      – Tavo kriauklininkas įžeidė mano draugą.

      – Ar visada užsistoji bičiulį?

      Arčeris nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

      – Kai prireikia.

      – Ištikimybė – geras dalykas. Jeigu jos nebūtų, mieste nebūtų jokios tvarkos, taip pat ir vandenyje. Samdydami įgulą pirmiausia žvalgomės ištikimų vyrų.

      – Spėju, tu esi ištikimas savo vyrams ir atėjai baigti tai, ką jie pradėjo?

      Džonas kilstelėjo antakį.

      – Ar turėčiau parodyti tau prielankumą? – Jis įkišo ranką į kišenę ir ištraukė virvele surištą maišelį. – Pažiūrėk.

      Susiraukęs Arčeris praskleidė maišelį nykščiu bei rodomuoju pirštu ir žvilgtelėjo. Viduje žvilgėjo trys mažyčiai, bet, atrodo, tobuli perlai. Pakėlęs akis Arčeris pamatė, kad kapitonas jį įdėmiai stebi.

      – Dėl tokių perlų galima rizikuoti net gyvybe, – nutęsė Arčeris.

      Jis grąžino maišelį kapitonui Džonui ir šis įsikišo jį atgal į kišenę.

      – Sakyčiau, kad esi iš Džordžijos arba Karolinos?

      – Iš Teksaso.

      – O tavo draugas?

      – Iš Kalifornijos.

      – Tai kodėl jūs čia?

      Arčeris tebegalvojo apie perlus. Svajojo meiliai paridenti juos rankose. Netoli Brūmo krantų buvo randama geriausio pasaulyje perlamutro, iš kurio gaminamos sagos. Žmonės susikraudavo turtus vien iš kriauklių. Šalutinis austrių, gaminančių perlamutrą, produktas buvo perlai – gražiausia ką kada nors žmogui pavyko ištraukti iš jūros. Deja, per tris dienas nuo tada, kai juodu su Tomu atvyko į miestą, Arčeriui neteko pačiupinėti nė vieno perlo.

      Tomas grįžo su dviem riebaluotais bokalais, pastatė ant stalo ir prieš atsisėsdamas ištiesė ranką kapitonui.

      – Ar turėsime muštis ir su tavim? O gal leisi bent jau baigti gėrimus?

      Džonas davė ženklą ir indonezietis aludės šeimininkas, nė nepajudėjęs iš už baro nuo tada, kai Tomas su Arčeriu įėjo vidun, pripylė dar vieną bokalą iš didelės medinės statinės ir atnešęs pastatė ant stalo. Džonas iškėlė bokalą