Žavios melagystės. Emilie Richards

Ailendą. Ir tą rugsėjo dieną, kai Pirmasis savanoriškas kavalerijos pulkas buvo paleistas, jis suprato negalįs ilgiau pasilikti Jungtinėse Valstijose. Tą rytą sužinojo, kad žurnalistas pamažu sveiksta Olbanio sanatorijoje. Kurią nors dieną jis galėjo viską prisiminti.

      Tos pačios dienos vakarą Arčeris pasakė Tomui, kad visam laikui palieka šalį. Draugas mėgino jį įtikinti, kad, netgi tiesai išaiškėjus, Arčeris būtų atleistas nuo bausmės. Bet Arčeris žinojo – prasidėjus tyrimui jis būtų pasmerktas. Žurnalistas turėjo stiprų užnugarį – dienraštį, gyvenantį iš sensacijų. O ar gali būti didesnė sensacija nei tai, kad vienas iš „atšiauriųjų raitelių" nužudė saviškį? Arčeris – viso labo kaubojus, pavers tas kareiviu. Jeigu imtų viską neigti, niekas juo netikėtų. O jei sakytų tiesą, greičiausiai būtų sušaudytas.

      – Tada keliauju su tavim, – pasakė jam Tomas. – Mano šeima mums nepadės, bet aš turiu susitaupęs pinigų. Jeigu būsime drauge, galėsime įsikurti kur nors kitur. Net jei ir nepasiliksiu su tavim, bent iš pradžių galiu padėti.

      Arčeris suprato, kad naujo gyvenimo sėkmė labai priklauso nuo grynųjų, tad su džiaugsmu priėmė Tomo draugiją.

      Dabar Arčeris klausėsi draugo, besiblaškančio siauroje Brūmo „Elnių įlankos" viešbučio lovoje, murmėjimo. Išgelbėjęs Tomo gyvybę Arčeris, niekad niekam nebuvęs sektinu pavyzdžiu, tapo Tomo didvyriu. Ir tai jam patiko, nes įgijo ne tik Tomo ištikimybę, bet ir išteklius.

      Vis dėlto netgi po kelerių metų laimės paieškų Tomas išliko Arčeriui paslaptis. Beprasmis Linko persekiojimas nieko jo neišmokė: Tomas tebetikėjo, kad giliai širdyje visi žmonės yra geri. Jis pateisindavo visų sutiktųjų ydas ir ieškodavo jas atperkančių dorybių neįtikimiausiose vietose. O svarbiausia – beatodairiškai mylėjo Arčerį. Pastarajam, kurio nuo pat vaikystės niekas nemylėjo, tai buvo didžiausia mįslė iš visų.

      Arčeris buvo nutrūktgalvis, veikdavo nemąstydamas. Todėl ir išgelbėjo Tomo gyvybę. Jis nesigailėjo nužudęs Linką, nors tai jam ir atsirūgo. Nuo tada, kai pabėgo iš šalies, priprato prie Tomo draugystės, o gal net tapo priklausomas nuo jo.

      Arčeriui toliau žvelgiant į draugą, Tomas staiga atsisėdo ir apsidairė nieko nematančiomis akimis. Po to, lyg sapnui persiritus į kitą skyrių, atsiduso, nuslydo ant šiurkščios medvilninės antklodės ir apsivertė ant šono. Pagaliau nurimo.

      Arčeris spoksojo į lubas, bet miegai buvo išsilakstę. Jo nebedomino aplinkybės, atvedusios jį čia – reikia galvoti apie dabartį.

      Arčeriui patiko nuotykiai, bet jautėsi pavargęs bastytis po pasaulį, gyventi iš savo išmonės ir vis senkančios Tomo banko sąskaitos. Beveik neturėjo kuo pasidžiaugti, o nežinomybės trauka sparčiai virto prakeiksmu. Arčeris, kaip ir jo tėvas, norėjo sukurti dinastiją. Svajojo apie žemes, sūnus ir galvijų kaimenes, didesnes, nei gali aprėpti akys. Net jei būtų buvę saugu grįžti į Teksasą, kažin ar galėjai tikėtis įsigyti ten pakankamai geros žemės, kad sukurtum imperiją.

      Čia, Australijoje, buvo daug žemės už tinkamą kainą. Taip, dalis jos nedirbama arba nederlinga, tokioje galėjai iššerti tik saujelę galvijų. Vis dėlto jos buvo daug. Arčeriui tereikėjo kapitalo, kad galėtų nusipirkti ar išsinuomoti ūkį. Visa kita užgyvens prakaitu ir išmone.

      Jam reikėjo nuotakos iš turtingos šeimos; jam reikėjo perlo, kad tokia moteris kaip Viola Somerset į jį bent pažvelgtų.

      Arčeris atsisėdo ir pagrabaliojo drabužių. Greitai apsirengė ir nepažadinęs Tomo išslinko į lauką. Ankstyvo ryto oras buvo sodrus ir ramus. Horizonte buvo regėti menki brėkštančios dienos ženklai. Praėjusį vakarą Arčeris pasiklãusė barmeno, kur gyvena turtingiausi miesto piliečiai; vyriškis bakstelėjo pirštu į kelią, vedantį tolyn nuo miesto centro.

      Arčeris buvo pernelyg užsiėmęs darbo paieškomis, kad kreiptų daug dėmesio į tai, kaip išsidėstęs Brūmas. Dabar, žingsniuodamas žvyrkeliu ir tingiai pliaukšėdamas per nutūpusius moskitus, pamatė, kad šiame pasienio žemės gabalėlyje yra kai kas daugiau nei vien kinų kvartalas, prieplauka, kurioje apsistodavo liugeriai, ir nutriušusios pakrantės stovyklos.

      Į Brūmą skverbėsi civilizacija. Čia buvo muitinė, policijos nuovada ir kalėjimas. Arčeris praėjo pro namus su didžiulėmis verandomis, kai kurie jų buvo su nakčiai uždarytomis langinėmis arba nuleistomis užuolaidomis. Keliui vingiuojant įkalnėn ir saulei pažėrus auksinius spindulius namai atrodė didesni ir gražesni. Arčeris suprato atradęs „perlų kapitonų" buveinę.

      Jis praleido pakankamai laiko laivuose, kad suvoktų, jog jūreivio duona – ne jam. Tačiau akimirką žavėjosi savitu šio pajūrio miesto grožiu: egzotiškomis vešliomis bugenvilijomis ir plunksniškais ugniamedžiais, padange, kurioje ratus suko žuvėdros, nodžiai ir kirai. Brūmas buvo prisiglaudęs tarp mangrovių, pelkynų ir raudonųjų kopų, bet ore nuolat sklandė vos juntamas druskos kvapas.

      Jis sustojo ir nužvelgė kraštovaizdį, svarstydamas, kuris iš tolyje matomų namų priklauso Sebastianui Somersetui. Jeigu Somersetas yra sėkmingiausias „perlų kapitonas" Brūme, tai neabejotinai jo rezidencija turėtų būti gražiausia. Bet niekas, ką matė Arčeris, nebuvo verta tokio įtakingo žmogaus. Jis pėdino toliau, kol priešais pamatė tamsiaodį jaunuolį tvarkingai išlygintais vakarietiškais drabužiais – aiškiai kažkieno tarną, keliaujantį į darbą. Brūme net skurdžiausias jūros kapitonas galėjo leisti sau laikyti pulką tarnų.

      Arčeris nesunkiai pasivijo vaikinuką.

      – Ei, ar gali man pasakyti, kuris namas priklauso Sebastianui Somersetui?

      Vaikinukas sutrikęs skėstelėjo rankomis, bet nepasitraukė.

      Čia buvo šnekama tuzinu kalbų, bet labiausiai paplitusi, atrodo, buvo keistai iškraipyta anglų. Arčeris pamėgino vieną iš jos variantų:

      – Namas priklausyti ponui Somersetui? Didelis perlų bosas?

      Vaikinukas tebestovėjo lyg mietą prarijęs.

      Arčeris įkišo ranką į kišenę ir sugraibė smulkiausią monetą, bet, užuot padavęs vaikinui, mestelėjo į orą ir pagavo. Pakartojo tai keletą kartų ir vėl paklausė to paties tuo pačiu žargonu.

      Vaikinukas bakstelėjo pirštu į kelią priešaky:

      – Trys namas. Baisinė tvora.

      Arčeris pasvarstė, ar neįsidėjus monetos atgal į kišenę, bet tik šyptelėjo ir leido jai nuskristi į dulkes. Vaikinukas puolė prie pinigo, o Arčeris patraukė keliu.

      Jeigu būtų ėjęs toliau, būtų ir pats susipratęs, kad tas trečias namas priklauso Somersetui. Nors jis nė iš tolo nepriminė turtuolių namų Teksase, palyginti su kaimyniniais pastatais, Somerseto rezidencija atrodė lyg pilis. Namas buvo įspūdingas, bet atitinkantis vietos kraštovaizdžio ir architektūros tradicijas: verandos atrodė begalinės, gausiai dekoruotos subtiliais raižiniais ir vynuogėmis apkibusiais pinučiais. Pastatą dengė smailus žalio metalo stogas, grindys buvo pakeltos nuo žemės ant blokų, link durų namo priešakyje vedė siauras takelis. Arčeris įsivaizdavo, kaip „perlų kapitonas" iš asmeninės apžvalgos aikštelės žvelgia į savo liugerius, išplaukiančius į jūrą.

      Kiemas buvo nuostabus: augo įvairių veislių palmės ir jauni baobabai, dėl masyvių išgaubtų kamienų atrodantys lyg ne šio pasaulio augalai. Medžiai ir krūmai buvo susodinti guotais, kad sušvelnintų didžiulio pastato įspūdį. Šalia griežtos metalinės tvoros, kuri galėjo būti atvežta iš užjūrio, sviro auksinė kasija. Arčeris stovėjo nulinkusių medžio šakų paunksnėje ir dairėsi.

      Jis svarstė, koks turėtų būti šių namų šeimininko dukters gyvenimas. Ar ji praleido čia visą laiką, ar tėvas buvo kur nors išsiuntęs, kad taptų tikra dama? Ar ji myli šį miestą su jo aitriais kvapais, egzotiškais vaizdais ir barbariškais gyventojais? Ar atsisakytų išvykti, kad ir kaip būtų gundoma?

      Lyg