Žavios melagystės. Emilie Richards

negirdi. Vos mato. Klumpa ir griūna kaskart, kai tik kas nors pasipainioja po kojomis.

      – Jis čia, nes buvo Džono naras pirmojoje jo kelionėje, ir šis jaučiasi atsakingas.

      – Kapitonas – nekoks verslininkas, ar ne?

      – Tu pasielgtum taip pat. – Tomas pametė iš akių vandens fontanėlį ir dabar svarstė, kur nuplaukė banginis. – Žinau, kad ten apačioje pavojinga, bet mielai surizikuočiau.

      – Tai paprašyk Chuano. Gal jis leis tau užimti jo vietą, – taip taręs Arčeris nuėjo paieškoti, kuo dar galėtų užsiimti.

      Chuanas pakilo iš triumo. Jis išdidžiai žingsniavo, kaip visuomet siūbuodamas į šalis, lyg ruoštųsi ilgoms valandoms, kurias turės praleisti vandenyno dugne. Išplaukus iš Brūmo, netrukus jis savo kelnes ir marškinius pakeitė į praktiškesnį sarongą. Vienintelis jo papuošalas buvo po kaklu kabantis auksinis kryželis.

      – Į ką ten taip žiūri?

      Tomas jau spėjo pamėgti Chuaną – labai religingą žmogų, kuris savo kajutėje buvo pasistatęs altorių Mergelei Marijai.

      – Į amžinybę.

      – Daug vyrų čia regėti amžinybę.

      – Papasakok, kaip ten, apačioje?

      Chuanas buvo vidutinio ūgio, tamsios odos, su trumpais, blizgančiais ir glotniais kaip audinės kailiukas plaukais ir ilgų blakstienų aprėmintomis apatiškomis akimis, geriančiomis į save viską aplinkui. Dabar jo akys tapo svajingos.

      – Apačioje ne taip vieniša kaip čia. Daug žuvų. Daug draugų. Čia, viršuje, vis ieškai ko nors, bet nieko nerandi. Viršuje aš galvoju apie namus, o ten, apačioje, telieka mintys apie kriaukles.

      Chuanas nuėjo sau.

      Nuo tada, kai juodu suArčeriu paliko Jungtines Valstijas, Tomas beveik neprisimindavo namų. Nuolat rašė tėvams, bet pats per tuos metus, kai buvo išvykęs, gavo tik vieną laišką. Tėvas reikalavo, kad jis tuojau pat grįžtų, kitaip praras palikimą.

      Tomas, priešingai nei tėvas, niekada nesižavėjo turtais. Dabar jautėsi laimingesnis nei tada, kai buvo didžiųjų Kalifornijos turtų paveldėtojas. Kad išgyventų, jam reikėjo visai nedaug, tad negalėjo sugalvoti priežasties, kodėl tai turėtų pasikeisti. Van Neso alėjoje stovintys rūmai, kuriuos jo tėvai vadino namais, Tomui priminė kalėjimą, o elegantiškos jaunos paveldėtojos, siekusios jo dėmesio, dažniausiai pasirodydavo esančios nuobodžios ir paviršutiniškos.

      Tomas pagalvojo apie moterį, kuri nebuvo nei nuobodi, nei paviršutiniška. Šiuo metu, kai jis žvelgia į horizontą, toji moteris greičiausiai ruošiasi iškeliauti į Kinijos kaimelį ir ištekėti.

      Jis pamėgino garsiai ištarti jos vardą.

      – Lian.

      Tomas ir pats stebėjosi, kad jį taip sudomino jauna kinų moteris. Jis tematė ją du kartus. Antrąjį sykį – tą rytą, kai nuėjo pasiimti skalbinių – ją atidžiai stebėjo tėvas, Sing Čungas. Įdubusiomis akimis senis su plona kasa konvulsiškai drebėjo įsitaisęs ant kėdės tolimajame skalbyklos kampe.

      Per antrąjį susitikimą Lian jam pasirodė dar gražesnė: kruopščiai išlyginta tunika, nuo karščio neišraudusiu veidu. Ji buvo dramblio kaulo smeigtuku prismeigusi plaukus aukštai ant pakaušio, bet Tomui trūko tos gundančios ilgos kasos, nusvirusios ant krūtinės.

      – Turbūt nuėjai vėlai miegoti, kol sutvarkei mūsų drabužius? – paklausė jis pasisveikinęs.

      Ji nepakėlė akių.

      – Nebuvo sunku.

      Jis pritildė balsą, kad neišgirstų jos tėvas:

      – Esu tikras, kad buvo. Ačiū.

      Ji linktelėjo, vis dar vengdama jo žvilgsnio.

      – Atrodo, tavo tėvas labai serga.

      – Šiandien jis atsisakė ilsėtis.

      Iš kampo, kuriame tūnojo senis, atsklido žodžių pliūpsnis gergždžiančia Kantono tarme ir mergina nuraudo.

      – Turiu paimti iš jūsų pinigus, – tarė ji ir pasakė kainą, dėl kurios jie buvo sutarę.

      Tomas neskubėdamas ieškojo monetų.

      – Aš šį rytą išvykstu. Kai grįšiu, tu tikriausiai jau būsi išvykusi. Ar gali bent pasakyti savo vardą, kad žinočiau, kaip šaukti tave mintyse?

      Ji prakalbo kone pašnibždomis:

      – Kodėl nori apie mane galvoti?

      Jis negalėjo paaiškinti, nes ir pats nežinojo atsakymo.

      – Aš vardu Tomas. Tomas Robsonas.

      Mergina dvejojo.

      Tomas išvertė kišenę, lyg vis dar ieškotų monetų, nors delne jau gniaužė reikalingą pinigų sumą.

      Ji žvilgtelėjo į jį ir vėl nusuko akis.

      – Lian.

      – Lian.

      – Išvertus į anglų kalbą, tai reiškia medį. Gluosnį.

      – Gluosnis, – pakartojo Tomas ir nusišypsojo. – Tau labai tinka šis vardas.

      – Galbūt. Motina sakydavo, kad visada turiu nusilenkti.

      Tomas susimąstė apie jos laukiantį gyvenimą, norėjo tikėtis, kad Lian pavyks nusilenkti neperlūžtant pusiau.

      Senis vėl sulojo, duodamas kažkokius nurodymus dukteriai. Ji iškvėpė, kone atsiduso.

      – Prašau duoti man pinigus ir eikite.

      Jis ištiesė monetas. Nežinojo, ką dar galėtų pasakyti. Greičiausiai Brūme tokia mergina neturi iš ko rinktis – jos laukia vergovė arba prostitucija. Galbūt jai tikrai geriau grįžti į tėvynę. Ten bent jau bus gerbiama.

      – Tegul jūsų kelionė būna sėkminga, – pasakė ji, imdama pinigus.

      – Tegul tavo ateitis būna laiminga, – atsakė Tomas.

      Ji pakėlė į jį tamsias liūdnas akis. Juodu ilgai žiūrėjo vienas į kitą, kol senis vėl nepradėjo šūkauti, tarp šūksnių įtraukdamas oro.

      Tomas pagriebė nuo stalo savo skalbinių ryšulį, apsisuko ir išėjo nė negrįžtelėjęs.

      Dabar jis atsigręžė ir stebėjosi, kuo jį taip patraukė Lian. Juk jo aplinkos moterys Tomo visiškai nedomino. Jam nuoširdžiai pagailo kinų merginos, sužavėjusios jį savo grožiu. Bet buvo ir dar šis tas – jis pajuto jai stiprius jausmus. Tą akimirką, kai jie žvelgė vienas kitam į akis, norėjo ištiesti ranką per stalą ir paliesti jos skruostą. Velniai griebtų, norėjo čiupti ją, išsitempti lauk į saulėkaitą, pasiimti kartu.

      Bet jis ėmė ir išėjo. Dabar svarstė, ar ir vėl pasitrauktų, jeigu grįžęs sužinotų, kad ji vis dar Brūme. Tomas nebuvo toks impulsyvus kaip Arčeris ir gebėjo tramdyti savo aistras. Tačiau tą akimirką, žvelgdamas į nepažįstamą jūrą, troško grįžti atgal į Brūmą.

      – Gluosnis. Gluosniukė, – švelniai ištarė Tomas, mėgaudamasis žodžio skambesiu. Visą šią kelionę jis nepaliaus galvojęs apie Gluosniukę – moterį, kuri visuomet turi nusilenkti.

      Arčeriui dar neteko dirbti darbo, kuriuo būtų labiau šlykštėjęsis. Išplaukęs iš Brūmo vos po kelių dienų „Odisėjas", lydimas ištikimo žuvėdrų pulko, pasiekė įlanką, kurioje jiems jau buvo pasisekę šį sezoną. Chuanas nekantravo vėl apieškoti šį plotą. Bernardas, kuris turėdavo prižiūrėti virves, kol Chuanas panėręs ieškodavo kriauklių, manė, kad šioje vietoje nardyti gana saugu.

      Iš pradžių laimikis būdavo nedidelis, ir