Apgultis 13. Tamas Dobozy

kovą Zoltanui išseko vardai, liko vienintelis. Pasakė Agi padaręs viską, ką galėjęs. Pirmiausia atskleidė tik slapyvardžius, Tiboro duotus komunistams, tiems, kurie, kaip Zoltanas žinojo, vis dar aktyviai veikė Partijoje ir iki soties pasimėgavo žiaurumu, tad dabar atėjo jų eilė. Juos išnaudojęs, iš sąrašo parinkdavo dingusius, pasiligojusius arba vienišus asmenis. Paskutinius atskleidė vardus vyrų, turinčių šeimą – žmoną, vaikų, artimųjų. O kai ir anie prapuolė, – buvo surasti, ištardyti, areštuoti, – kai liko paskutinis, tas, kurį Zoltanas buvo pasirinkęs iš anksto, dar Sekešfehėrvare, tasai pats kalčiausias ir tinkamiausias šantažuoti, galintis padėti Zoltanui išnešti sveiką kailį, tada vėl kreipėsi į Agi.

      – Jeigu mes norim iš čia pasprukti, turi man padėti.

      Ji tylėjo. Jis pasisuko, įsirėmė rankom į miegamojo sieną.

      – Aš laukiau, – pasakė. – Tikėjausi, kad ateis tas laikas, jei tik būsiu kantrus, kad vardų užteks ilgiau, negu tvers sovietai. Čia galėtų būti mano – ar mūsų – namai, nesvarbu, – jis nuleido rankas. – Bet jie iš šios šalies nesitraukia. Jie niekada iš čia nepasitrauks. Paminėsi mano žodį! O vardų nebeliko!

      Ji žiūrėjo, kaip jis mina pirmyn atgal, vardydamas papunkčiui, kas apie jį teiravosi, kurie skyriai juo domėjosi, kas pateikė ir kam išsiuntė atmintines, kaip jis tai sužinojo, iš kur gavo informacijos, kuria remiantis buvo areštuota šitiek žmonių.

      – Blogiau būtų buvę tik viena, – košė jis pro dantis, – jeigu nebūčiau pateikęs jokių vardų.

      Priėjo prie lovos ir sugriebė ją už riešo.

      – Jeigu galėčiau pataisyti Tiboro paliktą mašiną, tai būtų galimybė man, galimybė mums išnykti.

      Ji žvelgė į jį tarsi nesuvokdama, kas jis toks.

      – Kas tau yra? – suriko Zoltanas.

      Jis išvilko Agi iš lovos, klupinėdama ji nuskubėjo su juo, apsukę kampą, jie įėjo į kambarį, kur mirė Tiboras su Ildiko, kopėčiomis nulipo į dirbtuvę.

      Jis pagriebė nuo paties sukalto suolelio sąrašą, prikišo jai prie veido.

      – Skaityk! – paliepė. – Skaityk pavardes.

      Ji bandė nusisukti.

      – Gavau jas iš ministerijos, – paaiškino, brukdamas sąrašą jai į akis, o kita ranka tebegniauždamas riešą. – Pavardes tų, kurių mirtis patvirtinta. Ko gero, galėčiau jomis pasinaudoti kaip slapyvardžiais. Mirusiųjų jie niekada neieškos.

      Agi pasidavė – paėmė iš jo popierių, akys judėjo nuo krašto iki krašto to vienintelio dokumento, pavardė po pavardės, dar tebeliudijančios apie ištisą visuomenę, išrautą iš gyvenimo, kad galėtų atsirast ši nauja. Taip ji ir rado tą pavardę.

      – Leo Kočišas, – sušnibždėjo Agi.

      – Taip, – rėžė jis, – kaip tik taip. Negi trokštum keliaut paskui jį? Nes būtent tai ir įvyks – tavo pavardė ir mano – štai čia, – dūrė pirštu į popierių. – Jeigu mūsų neišgelbėsi.

      Ji paleido popierių iš rankų. Leo Kočišas. Jos tėvas.

      Zoltanas niekaip neprisimena, ar Agi sutiko tardama „taip“, ar linktelėdama, ar ji apskritai sutiko, tiesiog ji pajudėjo. Tą akimirką jį persmelkė nuojauta, kuri nuolat tūnojo viduj, instinktyvus jausmas, kaip išdavystė gali būti jam naudinga, tas pats instinktas, kuris pastūmėjo pakišti Agi tėvo vardą, žinojimas, kad tai vienintelis būdas pralaužti tą sieną tarp jųdviejų. Agi dirbo nesustodama, ir dar kitos dienos vakare darbas nebuvo baigtas. Darbo buvo daugybė, galybė popierių, kiekvieną lapelį, kurį Zoltanas jai atnešė, ji nukopijavo netardama nė žodžio.

      Kai po kelių dienų viskas buvo baigta ir Zoltanas stovėjo tarpduryje, susikrovęs krepšius, jam dingtelėjo, kad ji nepasiruošė slaptų dokumentų sau pačiai pabėgti, ir jis tyliai paklausė, ar nevažiuosianti kartu.

      Ji žiūrėjo į jį.

      – Aš vykstu į Sekešfehėrvarą, – sušnibždėjo jis, nes būtinai reikėjo kažką pasakyti, užglaistyti šią akimirką, kai reikia atsiprašyti. – Šiek tiek ten pabūsiu, – pasikrapštė galvą. – Ten yra vienas žmogus… galbūt jis man padės.

      Agi nieko neatsakė, tik stovėjo tarpduryje, tarsi nė neketindama kada nors išvykti iš Tiboro Kalmano vilos.

      – Kas tau yra? – paklausė jis. – Manai, jie paliks tave ramybėje, kai ateis ieškoti manęs? Manai, kad būsi išgelbėta?

      – Jie… – pradėjo ji. – Jie niekada nepaliko manęs ramybėje.

      Ir ji vėl žengė vidun ir ramiai uždarė duris.

      Zoltanas ir toliau stovėjo priešais vilą, bėgo minutės, o jis stovėjo tylomis, nepajėgdamas nužengti nuo slenksčio, sakytum laukdamas, gal Agi pakvies jį atgal, tarsi po šitiek laiko iš tiesų norėjo tik vieno – kad jį kas nors čia pakviestų, tarsi visa nebuvo tik tam, kad susikurtų slapyvardį.

      Zoltanas delsė, nepajėgdamas ryžtingai pasukti Sekešfehėrvaro pusėn, paėjėjęs šaligatviu, vėl atsigręžė, vėl kelis žingsnius sugrįžo, nenuleisdamas akių nuo vilos, dar ilgai po to, kai Agi atlapojo langus, išnešė į galeriją įrašų leistuvą ir susipylė sau palinkos likučius. Jis stovėjo pusiau pasislėpęs po gluosniu, beveik neišskirdamas šlagerio melodijos, žiūrėdamas, kaip ji deda stiklą prie lūpų. Dabar ji šios vietos šeimininkė, suvokė, svarstydamas, ar ji žinojusi, kad viskas taip baigsis, kad liūdniausias iš jo prisiminimų taps šis vaizdas, kaip vila priima Agi, tarsi tereikėjo išstumti jį, kad Tiboro Kalmano namams nieko nebestigtų, kad jie pagaliau būtų atkurti.

      Persidažėlis

      1

      IŠ VISŲ SENŲJŲ Sėčėnio klubo disidentų Arpadas Holas užsitepdavo daugiausia kosmetikos. Iš toliau jos beveik nepastebėdavai, vyrukas atrodė puikiai, spinduliuojantis fin de siècle elegancija, pomada suteptais plaukais, nepriekaištingai sukirptais kostiumais, gyva rože kilputėje. Bet žingtelėk arčiau, per porą žingsnių, ir išvysi kosmetiką, – veidas akimirką tarsi išsilies į dėmę, paskui vėl prikaustys akį tirštais tepalais taip, kad net pagalvosi, kažin kaip giliai reikėtų smeigti pirštu per visą tą blakstienų tušą, skaistalus ir makiažo pagrindą, kol pasiektum skruostą ar žandikaulį, jei apskritai ten ką nors pasiektum.

      Kai jį išdaviau, buvo 1993-iųjų pavasaris. Dvidešimt vienų rašiau darbą iš Centrinės Europos studijų diplomui su pagyrimu gauti. Laksčiau į pasimatymus su nuostabiąja Ilonos dukra Eva – ją ir dabar retkarčiais prisimenu praeidamas gatve pro namą, kurį su draugais tada nuomojom, – plevėsuojančias vasarines merginos sukneles, veriančią šypseną, vėjyje išsidraikiusias chna paryškintas garbanas. Pasilenkusi Eva mane pabučiuodavo, ir mes susėdę ant laiptų šnekučiuodavomės, ką aną vakarą aptikau Sėčėnio klubo bibliotekoje.

      Grėsmingai artinosi diplominio darbo įteikimo data. Praėjusį rudenį prašvaisčiau lankydamasis vakarėliuose, užuot sugalvojęs darbo temą. Norėjau parašyti ką nors apie šaltąjį karą, ypač apie šeštąjį dešimtmetį, grėsmingąjį Rakošio7 laikotarpį, tačiau kaskart nuėjus į biblioteką paaiškėdavo, kad viskas, kas svarbiausia, jau parašyta, išnagrinėti net ir smulkesni dalykai. Atėjo ir praėjo Kalėdos. Įteikimo terminą man pratęsė vieną, paskui kitą sykį, pagaliau diplominio komitetas pareiškė, jog darbą privalau pristatyti iki gegužės mėnesio, jeigu ketinu tą semestrą baigti mokslus. O užbaigti juos man reikėjo, jei puoselėjau viltis vykti su Eva į Vengriją, – pabaigusią vidurinę mokyklą ją ten ketino išsiųsti motina. Jaučiausi visiškai įstrigęs,

7

Mátyás Rákosi (1892–1971) – aktyvus komunistinio judėjimo veikėjas, 1948–1956 m. vadovavo Vengrijos darbininkų partijai, 1945–1952 m. buvo Vengrijos ministrų tarybos pirmininko pavaduotojas, 1952–1953 m. – pirmininkas.