Apgultis 13. Tamas Dobozy

juk karas baigėsi, o su juo nebeliko nė priežasties ieškoti Tiboro.

      – Jis miręs, – pakartojo Karola. – Jau buvo miręs, kai sugrįžome čia iš Budapešto.

      Ji parodė stoge viršum valgomojo bombos išmuštą skylę, pridengtą negrabiai susiūtais brezento gabalais. Apie tą įvykį moteris pasakojo taip abejingai, kad buvo aišku, jog ji tebėra ištikta šoko: kai rusų sviedinys nukrito ant vilos, Tiboras neteko abiejų rankų. Jis iškėlė rankas, bandydamas apsaugoti žmoną Ildiko nuo smengančių lubų, ir nuostabus Murano stiklo šviestuvas nurėžė jam abi rankas per riešus – bet tada Tiborui tai jau buvo beveik nesvarbu, jie abu su Ildiko jau buvo mirę, prispausti gipso, plytų ir keleto tonų antikvarinių baldų, kuriuos laikė palėpėje virš svetainės. Karola akimirksnį stabtelėjo, lyg laukdama Zoltano atsakymo, o jam neatsiliepus tarė:

      – Bet jums, – jis pastebėjo, kiek jai kainuoja numaldyti pašaipą, permetus akimis medalius ant jo krūtinės, – regis, visai neprastai klojasi.

      Jos žodžiuose būta dar kažko, ne vien paniekos, girdėjai, kad ji tylomis pripažįsta, ko jis atėjęs, bet sykiu atmeta paaiškinimus, kuriuos taip troško pateikti.

      – Vanajaus kariai sovietams siuntė radijo pranešimus, – sušnibždėjo jis ir iškart pasigailėjo, tarsi ir dabar, bandydamas pasitaisyti, ieškotų sau naudos. – Jie neėmė karo belaisvių. Turėjau jiems parodyti, kad manim galima pasitikėti, – pasakė jis. – Man buvo tik aštuoniolika.

      – Kam man tai pasakojate? – paklausė ji, ir jis pastebėjo, kad net su juo kalbėdama, moteris žiūri kitur: į sodą, skrendančius paukščius, į pasvirusią tvorą – niekur negalėdama ilgiau nulaikyti žvilgsnio.

      – Aš nušoviau du paauglius, – pranešė jis. – Turėjau parodyti, kad perėjau į jų pusę…

      – Nesuprantu, apie ką jūs kalbate.

      – Supranti! – suriko jis. – Aš turėjau čia ateiti. Tiboras manęs laukė, laukė tokių vaikinų. Bet aš negalėjau prasibrauti anapus rusų linijų.

      Ji gūžtelėjo pečiais.

      – Mes irgi negalėjome. Įstrigome Budapešte. Ten kentėjo daugybė žmonių.

      – Tarnavau Vanajaus batalione. Tai įvyko per prasilaužimą. Išvydęs ateinančius rusus, nužudžiau du vaikinus, su kuriais kovojau, – jis drebėjo. Jau nebekontroliavo, ką sakąs.

      – Tada mano namuose jūs nepageidaujamas, – pasakė Karola, ir pirmą kartą po to, kai atvėrė duris, Zoltanas pajuto jos žvilgsnį, atkreiptą į save, ir suvokė: ji nusuka akis ne dėl to, kad visiškai juo nesidomėtų, bet jos akys buvo per daug mačiusios, sugėrusios per daug vaizdų, reginių, kurių neįstengė išturėti, ir iš baimės perduoti juos kitiems ji kreipia žvilgsnį į šalį. Tada susigėdo, kad nepajėgia elgtis kaip ji, užspausti viską savy arba išleisti žvilgsnį ten, kur jis nepadarys žalos – į paukščius, laukus, į dangų.

      – Tada jūs nevertas čia įeiti, – sušnypštė ji ir užtrenkė duris jam prieš pat nosį.

      Taigi Zoltanas ėmėsi persekioti Tiboro Kalmano šeimą, išnaudodamas tam kiekvieną partinės padėties teikiamą galimybę: rašydamas melagingus skundus, trukdydamas gauti prasmingesnį darbą, kraudamas rietuves bylų apie Karolą, jos vyrą Boldižarą, jų vaikus Ištvaną, Adelę, Aniko, Jenę, Laslą, kaltindamas dalyvavimu mišiose, politine parama Smulkiųjų savininkų partijai per 1945-ųjų rinkimus, atvira kritika sovietinių okupantų, kurie kontroliavo policiją, fabrikus, transporto sistemą – viską. Bet tuo metu buvo tiek daug tokių žmonių, kad sovietai nespėjo jų greitai išnaikinti. Ir tik pamatęs, kas vyksta su pasipriešinimo dalyviais, senais profsąjungų lyderiais, su tais, kurie buvo aktyvūs komunistai ir iki ateinant Raudonajai armijai, tais, kurie tiesė jai kelią, tikėdamiesi, kad juo ateis marksizmas, tik tada, kai visi jie buvo areštuoti, nuteisti parodomuosiuose teismuose ir nužudyti, Zoltanas suprato, kad visų pavojingiausias, didesnis net už tarnavimą naciams, nusikaltimas buvo aktyvi kova prieš Hitlerį komunizmo labui. Tie vyrai ir moterys išdrįso priešintis valstybei, jiems pakako drąsos mąstyti savo galva, net rizikuojant gyvybe, ir kaip tik dėl to, būtent dėl šito sovietai jų atsikratė. Tokių piliečių Kremlius pageidavo nė kiek ne labiau nei Hitleris. Pačių lojaliausių išravėjimas turėjo pridėtinę vertę – visi pasijuto vienodai nesaugūs, nes jei nieko nereiškia ištikimybė, jeigu atsikratoma bet ko, kas pakliuvo, tąsyk tavo išlikimas niekaip nepriklauso nuo tavęs, tik nuo malonės, suteikiamos valstybės, neperprantamos kaip viduramžių Dievo palankumas.

      Vieną po kito Zoltanas krovė pranešimus sovietų vadovaujamai Jungtinei kontrolės komisijai apie Tiboro Kalmano ir jo šeimos veiklą karo metu: kaip jie priglobdavo politinius pabėgėlius iš Vokietijos, kaip padėdavo jauniems vyrams pasprukti, kad neužverbuotų jų niekinama vyriausybė, kaip visiems jiems parengdavo falsifikuotus dokumentus. Jis pavadino juos nepaklususiais dėl „moralinių įsitikinimų“ asmenimis – ir būtent tai išskyrė Kalmanus iš bendros okupacija besiskundžiančių piliečių srovės. Policijos vizitai, turto konfiskavimas, areštai ir trumpi įkalinimai – tik užuominos, būsimų nuosprendžių preliudija sužlugdė šeimą, ir tada Zoltanui pavyko suduoti paskutinį smūgį – iškeldinti juos iš vilos, ir ten jų vietoje apsigyveno jis – karo herojus, apdovanotas veteranas, ištikimas Partijos narys.

      Buvo 1946-ųjų pabaiga, kai Kalmanai gavo laišką, informuojantį, kad jų vila „perduodama tinkamesniam kandidatui“. Jiems už vilą bus duotas karvių tvartas Čepelyje. Tvarte tilpo trejetas karvių, taigi puikiai tilps ir šešetas žmonių, o tai reiškia, kad tik vienam šeimos nariui teks miegoti lauke. Taigi pasiekusi nevilties, baimės, netgi tėvynės meilės ribas, šeima pagaliau išvyko. Sklandė gandai, kad jie pabėgo į Vakarus, paskui vyriausiąjį sūnų, kuris iš šalies pasitraukė jau prieš šešis mėnesius. Daugeliu atžvilgių Zoltanas džiaugėsi prisidėjęs prie jų prievartinio pašalinimo ir su pasitenkinimu pagalvodavo, kaip jiems klojasi, kad ir kur jie nublokšti, – juk nemoka kalbos, turbūt nieko neuždirba, o jų laipsniai ir patirtis nepripažįstami. Kai naktimis negalėdavo miegoti, pasiguosdavo, kad savaip jie patiria bent kruopelę to, ką jis iškentė per apgultį, tuo metu, kai turėjo būti su jais, kai Tiboras turėjo suteikti jam globą, naują tapatybę ir naują gyvenimą.

      Bet galų gale jam teko pripažinti, kad ne Kalmanai jį domino, ne juos jis persekiojo. Tai buvo vila – teisė laisvai įeiti vidun, pasijusti jos apsuptam.

      Jis niekuomet nepamiršo, kaip peržengė jos slenkstį. Nuo lubų byrėjo tinkas, sienose žiojėjo kulkų skylės, vandens permerktos lubos, šeimos paliktas vienas kitas baldas, jų daiktai. Kambario, kuriame mirė Tiboras Kalmanas, durys buvo užkaltos vinimis, įsmegusių lubų nuolaužos taip ir liko viduj, kaip buvo jiems grįžus po apgulties. Tačiau kur kas svarbesnis buvo tasai Zoltaną apėmęs jausmas, kai žengė koridoriumi, klajojo po kambarius, – kad jis dar neįėjo vidun, kad vis dar ieško to įėjimo. „Dar žingsnis, ir jau būsiu viduje, – guodėsi jis, kalbėdamas pastato tuštumai. Tik paėjęs ir vėl tarė: – Dar žingsnis, ir būsiu viduje.“ Galiausiai išeidavo iš vilos lauk, suglumęs stypsodavo kieme, vėl žengdavo per slenkstį, tikėdamasis, kad šįkart pavyks, – negalėdamas atsikratyti savo svajų apie šią vietą, savo vilčių ir fantazijų, kaip šie kambariai jam suteikia saugumą, – tuo metu, kai tikrovė buvo kulkos, badas ir Budapešte siaučiančios ligos. Ir žmonių žudymas.

      Naktimis negalėdamas miegoti, apgulties košmarus vaikė tvarkydamasis – ėmėsi kruopščiai restauruoti vilą – taisė sutrešusias staktas ir gegnes, tinkavo, dažė, – tarsi jei atstatytų ją tokią, kokia kadaise buvo, vila jam atsivertų, iš tiesų atsivertų, ir jis įžengtų į tą gyvenimą, kuris jam turėjo būti skirtas.

      Praėjus trečiai savaitei, jis nuplėšė lentas nuo Tiboro žūties kambario durų, o po poros dienų sutelkė drąsą įeiti vidun – spoksojo į griuvėsių krūvą, nuolaužomis