Apgultis 13. Tamas Dobozy

linktelėjo, ir aš iškart išrašiau jai čekį, lapelis susirietė kaip banga. Ji išgrynino čekį kitą rytą, o aš išėjau į viešbutį ir, prasėdėjęs prie telefono, regis, ištisas valandas, palikau žinutę Anai ir Miklošui, kad parvažiuoju namo, o jos vardas Janka.

      Tačiau susiklostė kitaip. Janka stovėjo oro uoste šalia motinos verkdama, įsikibusi jos rankos, o mažytis gėlėtas lagaminėlis, kurį jai nupirkau, pūpsojo ant žemės greta. Buvo likę vos keliolika minučių iki įlaipinimo, ir aš Jankai virš galvos linktelėjau Juditai, sakydamas, kad palieku jas vienas atsisveikinti.

      – Už minutėlės grįšiu, – sumurmėjau, pasilenkęs paglosčiau Jankai galvelę ir parodžiau vyrų tualeto ženklą, paskui, jau išnykęs joms iš akių, sustojau, atsirėmiau į plytelių sieną ir bandžiau sutramdyti tankų kvėpavimą, dairydamasis atgal į minią pažiūrėti, ar jos neseka įkandin. Keleivių srautas užstojo mane nuo Juditos, tad žengiau pirmyn, greitai perėjau saugumo patikrą, užlipau trapu ir įsmukau į lėktuvą, kas žingsnis gręžiodamasis, ar neatsiveja Janka, vis dar verkdama, plumpindama lagaminėliu į kojas. Žvelgdamas pro lėktuvo langą, regis, įmačiau Janką stovint terminale, prie įlaipinimo vartų, prisispaudusią prie stiklo, nesuprantančią, kur aš, kas nutiko mūsų lėktuvui, kada gi aš grįšiu, o gal besidairančią, ar jos mama tebėra kitame gale prie keleivių patikros posto, ar išėjo namo, atsisveikinusi visam laikui, ir staiga ji liko didžiulio, jai tokio klaidaus oro uosto apsuptyje.

      Aš vis žiūrėjau, kur ta prie lango stovinti mergaitė, persikreipęs nenuleidau akių lėktuvui sukantis, išvažiuojant į pakilimo taką ir kylant. Taip sėdėjau, draskomas nenumaldomo troškimo grįžti, kol nuskridome gerokai virš Arkties, pasiekėm pusiaukelę į Kanadą ir aš atskleidžiau Juditos parašytąjį laišką, leidžiantį pasiimti Janką. Sukinėjau jį viena ir kita puse. Popieriaus lapas buvo visiškai tuščias.

      Ji žinojo, kad niekada nepasiimsiu Jankos. Žinojo, kad paskutinę minutę suskysiu, žinojo nuo pirmos nakties, kai stovėjome virš Dunojaus, vyniojo mane apie pirštą tol, kol išpešė paskutinį centą. Žinojo ir tai, kad moku aš ne už Janką, bet už savo išsilaisvinimą ne tik nuo jos ir Jankos, bet pirmiausia viso to, kas mane atginė į Budapeštą. Tas baltas popieriaus lapas, su kuriuo būčiau iškart įstrigęs pasienyje, areštuotas, jei būčiau bandęs vežtis Janką, buvo kaip tik tai, ko visą laiką ir laukiau.

      Pasirodo, Nepavykusių pabėgimų muziejus tikrai yra ir įsikūręs jis, kaip Judita ir pasakojo, Devintajame rajone. Sykį ten apsilankiau, prabėgus daugeliui metų nuo tos dienos lėktuve su neparašytu laišku. Kolekcija buvo privati visą devintąjį ir dešimtąjį dešimtmetį bei pačioje mūsų amžiaus pradžioje, ir tik 2007 m., kai mirė jos savininkas Andrašis Fabianis ir testamentu paliko nuosavybę miestui, muziejus atvėrė duris visuomenei. Privataus muziejaus laikais lankytojų ratas buvo ribotas – kolekcininkai, politikai, „vipai“ (ir, kaip manau, kai kurios egzotiškų šokių šokėjos) – Fabianio favoritų ratas. Pats Fabianis priklausė komunistų elitui su svaigiais ryšiais, kurie ir padėjo jam taip pasakiškai praturtėti, o nusileidus geležinei uždangai su partijos draugais buvo puikiai įsitaisęs vietelėse, iš kur parankiai parceliavo valstybės turtą, dalijo užsienio kontraktus ir didumą pinigų krovėsi sau į kišenę. Muziejus buvo tikra manija.

      Nors dabar jis viešas, vis tiek įeiti gali tik susitaręs. Pagyvenęs vyriškis pasitiko mane ir kitus lankytojus prie durų. Jis buvo vardu Mihajis, kokių keturiasdešimt penkerių, neįtikėtinai gerai apsirengęs, ir vedė mus iš vieno kambario į kitą muziejumi paverstame bute, kuriame akį vargino liaudiškas stilius, sumišęs su moderniuoju minimalizmu. Muziejus buvo trijų aukštų, kiekvienas paskirtas vis kitokiam pabėgimo būdui – „sausuma“, „vandeniu“ ir „oru“. Po ekskursijos kitiems lankytojams išėjus, paklausiau Mihajo, ar galėčiau vėl nueiti į antrą aukštą, kur žavėjausi Juditos tikslumu, nes viskas buvo lygiai taip, kaip ji ir pasakojo, – pavaizduoti visi skirtingi jūreivių pabėgimo būdai. Mihajo lydimas stebeilijaus į plastikinį laivą, ranka nupieštą „Vengrijos jūrų“ žemėlapį (kodą visų ežerų ir upių, kertančių sienas į Vakarus), buteliuką su ašaromis jūreivio, bandžiusio ašarų keliu išplaukti į jūrą (užrašas bylojo, kad jas priverkė sugautas pabėgėlis, kurį nuteisė dešimčiai metų kalėti liūdnai pagarsėjusiame Čilago kalėjime), automobilis su juokingais ratais, kuriais ketinta irtis per Tisą, ir šimtai kitų dalykų.

      Ant sienos buvo rodomas filmas – senas žmogus jūreivio apdaru, jo bedantė burna nepaliaujamai juda, o žemiau pakabintas garsiakalbis tyliai perduoda jo žodžius: apie žvaigždynus, vėjų kryptis, apie besikeičiančius potvynius ir atoslūgius.

      – Kartą buvo jūreivis, kuris?.. – pažvelgiau į Mihajį pagalbos.

      – Bandė šnekom išlėkti į jūrą. Paversti savo burną burėmis. Tarsi jo žodžiai būtų stipriausias vėjas, – prižiūrėtojas rimtai patylėjo, paskui nusišypsojo, nusijuokė.

      – Gal jūs kartais pažinojote moterį vardu Judita?

      Mihajis keistai dirstelėjo į mane. Veidas išraudo. Papurtė galvą. Ir pakeitė temą.

      – Aš ilgai dirbau Fabianiui. Šią vietą jis patikėjo man. Jis neturėjo nieko bendra su egzotinių šokių šokėjomis… – Mihajis nutilo, pradėjo iš naujo: – Šią vietą aš vadinu „poetiniu muziejumi“, kaip ir sakiau, kai buvome viršuje.

      Pažvelgė į mane priekaištingu žvilgsniu, esą ekskursijos metu derėję geriau klausytis.

      – Techniniu požiūriu ne viskas, kas čia eksponuojama, buvo tikro pabėgimo dalis, nors kai kurie daiktai tikrai buvo, – tęsė jis ir linktelėjo galva plastikinio laivo pusėn. – Bet buvo ir kitokio pobūdžio pabėgimų… Fabianis visa tai surado ir manė, kad šitokie dalykai turėtų būti vienoje vietoje. Tai jis juos apibrėžė kaip pabėgimus.

      Mihajis vėl stabtelėjo, laukdamas, kol aš ką nors pasakysiu.

      – Kolekcija, – baigė jis, – visų pirma atspindi ne ką nors kita, bet jo pabėgimo sampratą.

      Pažvelgiau į ekraną, kuriame rodė filmą, klausiausi senojo jūreivio aiškinimų apie ilgumas ir platumas, apie tai, kaip sovietų agentai, jei nusivytų tave tikrai toli, pasiklystų jūroje, nes Marksas visada rašė tik apie žmones sausumoje.

      – Apie šią vietą, – pagaliau prabilau, – man kadaise papasakojo viena moteris. Visas istorijas apie šiuos daiktus… – nusijuokiau. – Turėjau slaptą viltį, kad atrasiu ką nors ir apie ją, – luktelėjau. – Tai buvo labai seniai. Kai ši vieta lankytojams buvo uždara.

      – Labai gaila, – atsiliepė pajutęs mano nusivylimą. – Ar ji, ar jūs?..

      – Tada buvau vedęs, – atsakiau, nebūdamas tikras, kad tai tinkamas atsakymas.

      – Turite vaikų?

      – Berniuką. Miklošą, – nusišypsojau. – Dabar jis su pusbroliais. Visai nenorėjo čia eiti, – gūžtelėjęs nusijuokiau, dirsčiodamas į Mihajį, ir šis, regis, šiek tiek atsileido. – Jam patinka Budapeštas, – tęsiau, – jis čia pirmą kartą.

      Norėjau dar pridurti ką nors apie Aną, pasakyti, kad Miklošo motina irgi vengrė ir kaip ji pavydėjo, kad sūnus vietoj jos keliauja į Vengriją, kaip pabučiavo jį tą rytą, kai atėjau pasiimti, ir kaip pakštelėjo mane į žandą, prieš žengdama atgal pas Janošą ir jųdviejų dukrelę Mariją, į visai kitą gyvenimą, kuris jai susiklostė po skyrybų. O aš paėmiau Miklošo ranką ir žengiau į savąjį.

      Bet man nespėjus sumoti, kaip tą sudėlioti ir ar beverta dėlioti, Mihajis šį tą prisiminė.

      – O ar kada nors girdėjote apie jūreivį, kuris bandė sugrįžti?

      – Ne, jo ji neminėjo.

      – Jos,