Burpavimas Dantų varlė. Fantazijos komedija. СтаВл Зосимов Премудрословски

Apsispręsk pats!!!! tai yra statyti. Visos skardos akimirksniu susėdo į vieną eilę ir laukė komandos.

      – — Taigi, kovotojai!! – Čerepukas apžiūrėjo savo pavaldinių skiautes, žvelgdamas atskirai, tikėdamasis rasti ką nors prieš įstatymą, bet nesėkmingai.

      – — Mano vaikai!!! Eik pas tėvus ir ieškok!!!! Greitai!!! OOOOTOTSTOOOY!!!!

      – — O ko ieškoti, sūnau? – paklausė vienas iš kovotojų. Leiskite paaiškinti, kad «sūnus» yra kreipimasis į vyresnįjį, o «tėvas» – į jaunesnįjį ar pavaldinį.

      – — Aš nesu tavo sūnus, Chmyr. Aš tavo generolas!! – Zasratichas pasipiktino, jis buvo konservatyvus ir prie to priprato senamadiškai, pagal rangą ir pareigas, kitaip disciplina yra veltui. – supranti?

      – — Taip, sūnau!!! – choristai atsakė kovotojai. Jie buvo taip mokomi naujai, ir jie nesuprato, apie ką kalbėjo generolas.

      – — Oboltus … – sušnibždėjo Zasratichas ir pažvelgė į bičiulius. Jis galvojo ne prieš tai buvusią kartą. – O ko ieškoti, klauskite Čerevičiaus. – ir šypsodamasis žvilgtelėjo į poną Chmorą Iko.

      – — Ar pamiršote supuvusius aliejus, kad aš – aš esu red.? Už nepaklusnumą jums bus atimtas maistas!! Ar jūs viską girdėjote?

      – — Kieno burna yra varpa, tai jūs gerbiate «urvą», o štai esate eilinis FOOMOO!! generolas sušuko ir pasitempė aliejais. – Ar tu vis dar čia? jis pašnibždėjo į kovotojus, kurie akimirksniu pabėgo į tamsą. Cherevičius pyktelėjo kaip muilo burbulas, bet susilaikė ir nieko nesakė.

      – — Nevaržyk tavęs. – nuramino juos Casulia. – Mes negalime ginčytis. Mes visi esame vienodai šūdas. Žaiskime su kažkuo geresniu? Sėdi ratu…

      Kovotojai visi bėgo per žolę; suklupo, nukrito, pakilo greitai ir net, pajutęs nuovargį, neišdrįso sulėtinti tempo. Užsakymas – yra užsakymas.

      – — Ir kiek laiko mes bėgsime? – paklausė pirmoji, antrą dusindama.

      – — Uh.., uh.., uh.. sulaikyk kvėpavimą. – atsiliepė kaimynas, peržengė kažką ir apsuko galvą virš kulnų. Trečias, penktas ir dešimtas suklupo ant jo, taip pat prarado pusiausvyrą ir nukrito. Likusieji pabėgo.

      – Ei, idiotai, palaukite!! – šaukė pirmasis, bet: ketvirtojo, šeštojo, septintojo, aštuntojo ir devintojo jie negirdėjo ir paslėpė tamsoje. – štai avinai…

      – — O kas tie yra avinai? penktas paklausė, išlygindamas kojos kaulą. Ji susuko jam kelį žemyn.

      – — Nežinau. – atsakė antra ir sunkiai ištraukė kojos kaulą iš dešimtosios kaukolės. Skardų tankis nebuvo akivaizdžiai toks stiprus kaip plieno, todėl, atlikdamas gerą smūgį, kaukolė negalėjo įtrūkti, bet sugerti aštresnį daiktą, kaip šiuo atveju.

      – — Ką mes darysim? – paklausė pirmasis. – bėgti?

      – — Su neplautais aliejais?! Nooo. Jums reikia susivokti ir atsipalaiduoti. – pasiūlė trečiasis ir įmestą kaulą įmetė giliai į žolę.

      – — Ei! – šaukė kažkas tamsoje. Šereliai buvo budrūs.

      – — Kas tai šaukė? – sušnibždėjo antrasis.

      – — Ne aš?! – nustebino pirmasis.

      – — Ir ne aš. – pakartojo penktą.

      – — Ir aš paprastai kurčia ir kvaila. – Jis sakė per pirmąjį savo gyvenimo dešimtą ir sukūrė garsą.. – kartą, kartą, ridikėlius, abyrvalgus… sakau, kolegos, sakau!!! jis rėkė ir šokinėjo kaip krepšinis.

      – — Ramus tu. – sušuko pirmasis. – Eik geriau, žiūrėk, iš kur kilo riksmas.

      – — Turgus nėra. – ir dešimtasis su džiaugsmu, kad gavo komandą, nubėgo, iškart nubėgo ir padėkojo visiems lygiai taip pat ir vėl pabėgo.

      Išnykus tamsioje dešimtosios dienos tamsoje, pasigirdo garsas ir švilpukas, kurie sustiprėjo, kai kažkas priartėjo prie atmosferos trinties.

      Yep! kakta iki kaktos nusileido penktajam atvykstančiam dešimtajam.

      – — Ko tu nori turgus? – Penktasis pašoko ant kojų ir užėmė kovos poziciją.

      – — Stabdžiai, sparčiai didėjantys. Ten, ten. – dešimtasis nurodė su kaulu tamsoje, iš kur skrido. – ten, natūra, kažkas pasisveikina, švyti ir, svarbiausia, muša.

      – — Sooooo! Taigi ir tiek. – saugojo antrasis. – užsidega, turgus?.. Tiksliai?..

      – — Taip, apsiauti mėsą, ką tu?

      – — Jei nevyniojate medvilnės, tada mums jos reikia. Tada švyti. – o dešimtasis paspaudė jam kelius ir apatinę nugaros dalį su kaklu.. – radioaktyvus.

      – — Kuo mes išgelbėti? – palaikė pirmąjį klausimą. – Mes jį nuvilksime pas Kazulį Zeke.

      – — Ji valgys ir…

      – — IOHOOOO!! – sušuko visi.

      – — Ir maitink mus visus!! – visi pranešta chore.

      – — Na ką, skaldos, eime? – pasiūlė pirmąjį ir nuėjo į tamsą.

      – — Na, aš neisiu.. – dešimtasis pasipriešino, jis spardosi. – ir tada kurtė iš baimės ir… vėl nutilo. Norėjau ką nors pasakyti, bet pasirodė tik skambančiai – žemai.

      – — Na, sėsk čia. – visi buvo pranešti chore ir bėgo link radinio.

      – — Aha!!! – dešimtasis užvirė ir bėgo už visus.

      O tuo metu…

      – -… Aš pasakiau, susisiekite su manimi: ATSAKYKITE JUODĄ «IKO TOP UAU», patį «Generalisiphilis» vyriausiąjį patarėją, visų nepalyginamų Galupijos valdovą!!!!! – sušuko ir štampuodavo žemės Čerevičiaus kaulus. – Ar tu supranti nits?

      – Šūdai, tu esi Galupas, o ne gerbėjas. Bet už puvimą, nors aš nežinau, kas tai yra, jūs atsakysite!! – supyko senasis generolas ir, stovėdamas ant karūnos, išpūtė smaigalį su kojos kaulais ant pasaulietinės skardos veido. Jis pabėgo, darydamas trigubą šerną.

      – — Kaip tu drįsti? Aš! Aš!! – Čerevičius Chmoras Iko užsitraukė gurkšnį, ridendamas kamuolį.

      – — Jūs nuo galvos … – Zasratichas gėdingai ištarė pabaigą nuoširdžios Casulia akivaizdoje ir visą savo pyktį pavertė fiziniu smūgiu. Tik jis norėjo pašokti ir sutrypti, nes Casulia letena griebė generolo koją ir tempė jį prie jos. – Leisk man eiti!! – sušuko Zaratchas Zaratichas, – net Galupijoje norėjau nutraukti šį riebų kiaulės ragą.

      – — Laikyk, laikyk, Zack, nepaleisk, kol grįšim į Galupiją.

      – — Taip, neginčyk tavęs. – užmaukite Zasraticho Kazulijos gniaužtus. – tyliai. – klausėsi ji. Skandalininkai pažvelgė į ją. – Ar girdėjai?

      – — Ką? – paklausė kaukolė Chmoras Iko.

      – — strypeliai. Stumbras artėja. Ten. – ir ji pasuko akis į šoną.

      Tolumoje pasigirdo šokinėjantis šviečiantis rutulys. Mums artėjant buvo aišku, kaip žvirblis Stasyanas savo noru sukrėtė smūgius. Jis niekada net nelietė žemės. Artėjant prie prigludusio, žvirblis, sumuštas iš visų pusių, buvo išmestas dar vienu smūgiu į Zasraticho ir Cherevičiaus Chmoro Ikos kaukolių kojas. Žvirblio