Burpavimas Dantų varlė. Fantazijos komedija. СтаВл Зосимов Премудрословски

Ką, «suprato»?

      – — Ta «kiaulė» yra «kupranugaris», o «kupranugaris» yra..

      – — «kiaulė»! – pridėjo skardą ir iš sienos išėmė kitą šaknį. – Nešviečia… Nori valgyti? – ir įstrigo jai į akis.

      – — Ugh.. – šyptelėjo ji. – Taip, ką tu valgai, bet valgai. Pasižvalgyk. Kaip viskas gražu, darkoo..

      – — Toto ir jo, kuris tamsus ir krienų nematyti, išskyrus tave.

      – — Ir tu geriau pažiūrėk, tai tavo tėvynė, tėvynė!!

      Pukikas kvailai ir rūgščiai pakėlė kaukolę, pasuko sutelktą žvilgsnį ir vėl nieko nematė. Jis žvelgė nepastebimai ir su šoniniu matymu… ir vėl pro šalį.

      – — Taip, tu nežiūri, o žvelgi į vidų, giliai į prasmę…

      – — Ką?

      – — Tai!.. Ko mes norime viduje.

      – — Aš nieko nematau. – ir Pukikas piktai nuleido skardą.

      – — Kaip taip: matau, bet tu ne? -Zulka su kaklo nervu sugriebė kaukolę dviem posūkiais ir pradėjo suktis: dabar į dešinę, tada į kairę, tada aukštyn, tada žemyn … – O dabar jūs matote tėvynės tamsos grožį?

      – — Taigi ką?! – Punkikas. – viskas taip pat liūdna..

      – — Taip, tu atrodai dar geriau! – ir ji, vaikiškai nusiteikusi, spardė jį kaip plaktuko sportininkė. Jo kaukolė pasisuko ir jo akyse atsirado ne žvaigždės, o dėmės.

      – — Palik mane ramybėje, negraži. – sušuko jis.

      – — Ai taip?! – Ir ji, pasinaudodama savo pranašumu prieš galingumą, ir ten buvo dvigubai mažesni už Kazulį skardeliai, ištiesino regos nervą ir, iškišdama kampinį greičio inerciją, numetė jį prie sienos. Šepetėliai neturėjo nervų galūnių, todėl nejuto skausmo, todėl Pukikas pradėjo atsipūsti nuo kietų paviršių kaip biliardo kamuolys ir rikošetas: spustelėjo kaktą prieš sienoje įstrigusį akmenį, po to į lubas, tada lubas, apie grindis, vėl prie sienos, kitą sieną. apie grindis, vėl apie sieną, lubas, apie grindis, vėl apie sieną, kitą sieną, lubas, apie grindis, apie sieną, kitą sieną ir nevalingai puolė į Zulką.

      – — Ir ateikite patys, kitaip netrukus bus šioks toks sumažinimas … – Šiša giliai įkvėpė.

      – — Kokie yra sutrumpinimai? – Zulka mėgino atmerkti akį, tačiau akies obuolys sutapo ir buvo suspaudžiamas sankryžoje su kaklu ankstesnio raundo nervu.

      – — Reikia eiti į klases. – tęsė kitą kazulą, vardu Soplyushka. – Galupijoje per nelaimę.

      – — Naudingos radiacijos atsargos yra išeikvotos. – pirmoji skiltelė buvo sulaužyta, ji vadinosi – pirmoji.

      – — Cesspools … – pridūrė Antrasis, jis taip pat buvo vadinamas tuo pačiu.

      – — Ir todėl, kad visi nemirštų gerai, blogi truomai bus sunaikinti.

      – — Paruoškite jiems maistą.

      – — Taip, mes vis tiek mirsime, jei nerasime kito maisto šaltinio. – padarė išvadą Šiša ir visi iškart verkė. Zulka dar nesuvokė to, kas buvo pasakyta, jai buvo svarbiau greitai atsiskleisti, o ji atsitraukė, sukišo vieną iš posūkių ir akies obuolį kojos kaulo pagalba ištraukė ir išgręžė atsukant, tada į apviją ir taip penkis kartus. Ant ruožo kabojo akis, o po akimirkos kūnas puolė prie akies, trenkė į ją. Akis atsitraukė nuo kūno ir ištempė nervą iki kaklo, ji išsipūtė ir patraukė už akies palei tunelį. Akis buvo neapvyniota ir dėl ištempimo nutempė Zulką, smarkiai pasisukusi į sieną ir išmušusi skylę. Chopikas išskrido, o jo akis kabėjo angoje. Broliai puolė gelbėti ir, kaip pirmą kartą, sunkiai «traukia» skruzdėlyno skruzdėlyną, nuo penktojo bandymo ištraukė akis iš uogienės ir siena sugriuvo, nepažįstamiesiems sukuriant didžiulę angą. Prieš kaimą Galupijus nežinojo apie antžeminį gyvenimą arba administracija jiems nepranešė.

      Visi jie apsisuko galvą virš kulnų ir pajuto natūralią žemišką saulės šviesą, kol kaimas nebuvo apžiūrėtas didžiųjų galupų.

      Staiga vėl atėjo prietema ir plikasis žvirblis Stasianas vos neįlėkė į skylę ir įstrigo ant pilvo grindų…

      – — O kas tu? – paklausė Zulka.

      – — Paspauskite jį!! – šaukė dešimtasis būrys, o būsimi naikintuvai užėmė neilgai išmoktą puolimo poziciją, vadinamą «priešlėktuvinėmis». Nuo smūgių visos musės subyrėjo ir pabėgo, kurios žuvo, trečios pabėgo.

      – — Aha, ai, ah, ah, ah!!!! sušuko plikas žvirblis. – už ką???

      Stasyanas nesuprato jų šurmulio ir todėl nusprendė apsiginti bei pavalgyti. Jis buvo dvigubai didesnis už kazulį, todėl su malonumu savo snapu patraukė Šišos akį. – ji sušuko.

      – — Aahai yay, jis įkando, o aš, kvailys, užtariu jį. Sumuš jį, vaikinai. – ir skiautelės vėl atskrido į žvirblį, sumušė jį, o galingas Zulkos šuolio šuolis išmušė jį iš skylės. Jo pastangoms padėjo kojos, kurias jis atstūmė, būdamas, turėdamas kūno nugarą iš angos išorės. Stasjanas, neatgavęs savęs, būdamas lauke, pabėgo. Jis nebegalėjo skristi aukštyn, kaip anksčiau. Nuo nepažįstamų žmonių pūtimo visas mėšlas skraidė kartu su musėmis, tačiau jis greitai, greitai bėgo, greitai bėgo, greitai bėgo, bėgo greitai, greitai bėgo, greitai bėgo, greitai bėgo, bėgo ir pasiklydo kirminų krūmuose, atsigulė ant žemės ir užmigo…

      apulase trečias

      pakeliui

      Pats Generalisifilis netrukus sužinojo apie įvykį olos gale. Visas Galupijus, jo prezidentūra, Semisrakas. Neatlikta Čerepovičiaus taryba Didžiosios Galupijos Aukščiausiojo parlamento (NBVPVG) Botvos skylėje ištyrė ir išmoko šios skylės žinių. (Nora yra prielaida, Botva yra kolonijos minčių kolekcija)

      – — prašau visų atsikelti!! – pranešė jo prezidentūros spaudos sekretorė Casulia Zack, – «Sam», «Jo didingas be bokšto didumas», «Generalisifilis All Galupov», jo prezidentūra, Aukščiausiasis lordas, Semisrak prt… OOOOTSTOOOOY!!!!

      Visi stovėjo tamsoje, tai yra, ant ragų.

      – — Haihai hylayek biros sultys, beržo žievė.

      Jūros uolienos, Jūros uolos,

      Glemėjų šventė buvo sena … – sveikindami savo galvos cherevičius. Jos vietą užėmė generalisifilis.

      – — Aš susirinkau tave, labas, oi, gerbiamieji, po vieną, kuris pasiekė mano lūpas, sensacija..

      – — Kodėl mes stovėsime ant ragų? – per Galvos kalbą jaunas kaimynas Cherevičius pertraukė ar pašnibždomis paklausė. Į tarybą jis atvyko pirmą kartą.

      – — tyliai. Jie sako, kad šoks – mes šoksime. – Prikibo prie jauno kaimyno, stovėdamas dešinėje. – Taigi būkite kantrūs ir nenukrypkite klausytis Galupijos legendos.

      – — Čia paskutinį kartą.. – pridūrė kitas kaimynas iš kairės. – šoktelėjo aukščiau nei beveik dieną.

      – — Kodėl? – paklausė jaunoji.

      – — Nebuvo ką pasakyti, todėl jie manė, kad susitikimas neturėtų būti veltui…

      – — Ir norėdamas geriau pagalvoti, vadovas liepė pašokti…

      – — Ir man patinka miegoti, ir man nesvarbu, kaip.. –