Burpavimas Dantų varlė. Fantazijos komedija. СтаВл Зосимов Премудрословски

Sveiki, skraidyk medaus!!! Neatpažino??

      – — O! – apimta baimės, Honey skrenda ir iškart pasikeitė. – O, oi! Ar tai tu, mister gyvas? Kokia mano laimė pamatyti tave gyvą!

      – — Kaip matai, ir tu, kvailas vabzdys, metėte mane sunkiais laikais ir dabar esu su jais nelaisvėje, gal net vergijoje.

      – — Kaip yra mi??

      – — Ne, dar blogiau. Jie naudoja mane

      – — Kaip tau??

      – — Ne, kaip maistas, bet aš jus nuomoju pagal susitarimą. Ir net jei aš šiek tiek suvalgiau tavo, todėl be kančios ir viskas, ką aš valgiau, yra manyje. Esame vieni ir stiprūs… O jūs, musė, Honey, metėte mane sunkiais laikais.

      – — Atleisk man, pone, mes išsiaiškinsime, – apie ginklo sviedinį chore.

      – — Na, gerai, štai jie. Tada mes skraidome, kol jie bėga mūsų laiku.

      – — Bėga? – nusijuokė musė. – Manau, kad jie nebėga. Jie net neina.

      – — Jie tiesiog kabo ore. – Jie vėl išaiškino muses chore ir juokėsi taip pat.

      – — Kodėl tu juokiesi? – Stasjanas atsistojo. – Na, į pragarą su jais. Jų problemos yra jų problemos, o mano – mano. Kiekviena trobelė turi savo raitelius. Taigi, skristi!!!

      O musės koryje suskambo taip, kad daina pasirodė: «Bet jis sakė, kad jie skrido ir mostelėjo sparnu. Ir tarsi palei Černobylio stepę jis pakilo virš žemės».

      – — «Žemė», idiotai! – šauksmas pataisė Stasyaną.

      Ir žvirblis pašoko, spiečius pakilo, ir jie virpėjo virš Golupy. Ir jie netrukus suprato, tai yra, žmogaus laikinąjį greitį. Ir iškart jie panikavo:

      – Ei, labas! jie šaukė paskui tą, kuris davė sparną. «Palauk, tu pažadėjai, paskudin».

      – — Aš tave užmušiu, šuns ir šakalo sūnus. – sušuko Čerevičius.

      – — Tai buvai tu, kuris jį išgąsdino, ir jis numetė!! – kaukolė sprogo ant Čerevičiaus.

      – — Tai ne mano kaltė!! – sušuko ir susigraudino gerbėjas, bailiai susipynęs.

      – — Aha, aha, tai skauda!!! – jis buvo pašalintas iš sparčiai didėjančio Stasjano į aukštį. Jis matė, kaip tolsta viršūnių kolektyvas, kur niekas nestovėjo už Chmoro Iko, nes viskas vyko visų akivaizdoje ir visi žinojo, kad tai buvo pabaiga. Alkanas galas…

      Iš pradžių mirs Casulia Zeka, o paskui visi kiti. O Didžioji Galupija išnyks iš žemės paviršiaus. Ir visi manė, kad dėl nešvarių kalbų apie Rev. kabineto spuogus. Bet iš tikrųjų tai yra pono atvejis. Ir keliamas klausimas: kodėl visur valdovai – biurokratai, kurie kliudo progresui, bet ar civilizacija gyvena ir klesti? Gal taip turėtų būti? Galbūt taip. Bet mes veisiamės ir kovojame už savo gyvenimą, ir tai yra gerai. Tik dabar su kiekvienu dešimtmečiu atsiranda vis daugiau vietos ir maisto, o mūsų biurokratija perauga į korupciją ir dar labiau stabdo pažangą. Kosmoso tyrinėjimo ir užimtumo pažanga. Mes būsime pasmerkti tik tuo atveju, jei ginklai vėl bus svarbesni už gyvenimą. Ir tik per aukas suprantame, kad negyvename teisingai. O to, ką prieš mirtį galvojo Botvos nariai, negalėjo atsitikti. Todėl kolonija mirė, bet ne visai. Galų gale Nadežda mirė paskutinė, ir ji vis dar buvo ten, nors ir nesėkmingai…

      RABUKA ANTRASIS

      apulase pirmiausia

      Šūdas (Blakas)

      Puiki Rusijos šalis!!! Tautos ir veislės masės rado prieglobstį ir gyvenimą joje. Ir visiems užtenka vietos. Didžiuliai Rusijos žemės plotai tiesiog pritraukia užsieniečius. Ir mes jais džiaugiamės, tačiau persekiojame savo jėgą ir norime juos laikyti nepažįstamais. Kaip sakoma: vienas – česnakas su svogūnais, o kitas – duona ir druska. O kai mūsų žmonės tampa nepažįstamais, iškart prisimename, kad jie yra mūsų pačių ir didžiuojamės savo pasiekimais. Bet tai yra absurdas. Nes tai jau yra nepažįstamų žmonių pasiekimai. Jūs pardavėte sėklas ir manote, kad vaisiai priklauso jums?! Ne. Praleido grynuolį – bet girtis dėl šūdo. O Motina Rusija laukia vidutinybės – dings profesoriai ir valdininkai, mąstantys rusai užims vietą ne popieriuje, o krauju ir dvasia, ir ateis šis laikas. O tie tremties patriotai laukia šauktinių su portfeliais, kad erzintų žmones ir… Jie tai palaikys. Prezidentai negirdi žmonių dejonių, nes tarp jų yra skystas biurokratų ir veidmainių mėšlas, o kai mėšlas nudžiūsta nuo virimo, jis sprogs. Bet kas bus toliau? Žmonės klausia: kodėl šeimininkai žmonių vardu padeda kitiems, o jų vis daugiau ir daugiau miršta iš bado ir benamių? Rusija yra grynųjų karvė. Pieną geria ne savininkai, o kaimynai. Ir įdomiausia, kad daugelis savininkų gyvena ne Rusijos žemėje, bet už jos ribų. Tačiau kaimynai užima savo vietas ir perka balsavimo teisių pasus iki šiol. Kaimynai išduoda savo tikrąją tėvynę ir lengvai priima rusų kalbą. Ir jei jie išdavė motiną, tada neleis, kad jos pamotė būtų įvertinta, be to, ją apiplėš ir paliks. Bet geriausia apskritai atsiminti, kad mes, kaip paukščiai, gyvūnai, žuvys, esame žemės gyventojai. Ir tai neturi jokios reikšmės: jūs esate kalmikas ar Rusijos žydas, amerikietis Nigeris ar eskimas – esate žemietis. Ir tai turėtų skambėti išdidžiai iš lopšio!!! Bet prieš tai buvo ilgesnis nei prieš pasaulio pabaigą, kad paliktume viską laiko aplinkybių santakoje, nes anksčiau jie negyveno ir nebuvo gyvi. O žmogus žmogui – vilkas, avys, medūzos… Mano namai yra mano tvirtovė. Ir mes, naujagimių rasė. Ką mums vadinti?! Darbuotojai migrantai? Ne, mes čia ne atvykome, o pasirodėme. Mes čia pasirodėme ir esame tikri rusai, netgi daugiau nei rusai. Mes esame nauja mutantų įvairovė. Mes esame Blakes!!! Puikus Blaki, Puiki Rusija!!! Jokių žmonių, jokių vabzdžių, jokių gyvūnų, jokių gėlių, jokių grybų ir t.t. ir ne panašiai, o atgaivintas Laidoshas be kaulų su uodegomis. Matyt, Visagalis apsisprendė, kurdamas iš naujo savo rūšį, ir sukūrė juos savo išvaizda ir panašumu, sudėjo ant rankų, rankomis ant kūno ir smegenis bei kitus organus. Tai atrodė ir smagu, ir ekonomiška. Taip ir nėra kaulų. Raumenys, o ne gramas kaulų. Ir šios kolonijos gale – aš!! Visagalis ir seksualus Kūrėjas! Ir aš save vadinu Faaak!