Jos nuodėmingoji paslaptis. Jane Porter

nauja krizė ir žmonės pamirš Kouplendus, – tęsė Rovanas, nekreipdamas dėmesio į prieštaravimą.

      – Bet aš turiu darbą. Klientus. Įsipareigojimus…

      – Džo susitvarkys, tiesa?

      – Tie žmonės pasamdė mane, o ne dvidešimt ketverių metų jaunuolį.

      – Taip ir maniau, kad jis dar vaikas.

      Ji ryžtingai papurtė medaus spalvos plaukus ir aukštai iškėlė smakrą.

      – Jis – mano padėjėjas, o ne meilužis.

      – Negyvenate kartu?

      – Ne.

      – Tai kodėl paprašei jo pasirūpinti namais?

      Ji išsižiojo ir vėl sučiaupė lūpas.

      – Dirbu iš namų. Neturiu nuosavo biuro.

      – Bet jis taip dėl tavęs jaudinosi.

      Logana žvilgtelėjo į jį su gailesčiu ir nusigręžė į langą.

      – Pasaulyje daug gerų žmonių, Rovanai. Jie turi širdis.

      Ji buvo įsitikinusi, kad jis tokios neturi.

      Gal ir neklydo.

      Rovanas vos šyptelėjo. Jei būtų buvęs mokytojas ar kunigas, gal širdies trūkumas būtų virtęs bėda, bet jo darbe jausmai buvo nereikalinga našta.

      – Geležinis Medkirtys visuomet buvo mano mėgstamiausias pasakų veikėjas, – užsiminė apie Lymano Frenko Baumo „Ozo šalies burtininką“.

      – Nesistebiu, – neatsisukdama atsakė ji. – Bet jis bent norėjo turėti širdį.

      2

      – Tai kurgi keliaujame? – paklausė Logana, sraigtasparniui skrendant į rytus. Pažįstami Los Andželo orientyrai rodė, jog jie artėjo prie Ontarijo oro uosto.

      1

      Nepageidaujamas asmuo (čia ir toliau vert. past.).