Jos nuodėmingoji paslaptis. Jane Porter

vienu orgazmu, Rovanas užsigeidė ištyrinėti kiekvieną jos kūno lopinėlį ir parodyti galybę būdų pasiekti palaimą. Visa tai buvo netikėta, bet labai maloni patirtis. Logana mėgavosi ne tik kūniškais malonumais, bet ir jo draugija. Su juo jautėsi saugi ir patenkinta. Ji juo pasitikėjo ir leido jam daryti, ką nori…

      Logana smarkiai prikando lūpą, neleisdama fantazijai įsisiūbuoti. Dabar tam buvo ne vieta ir ne laikas, tik ne skaudama galva ir ne sraigtasparnyje, taip greitai kylančiame nuo viešbučio „Park Plaza“ stogo, kad net suko skrandį.

      Ji pridėjo ranką prie smilkinio ir užčiuopė lipnų skystį. Pamačius raudoną kraują ant pirštų, Loganą supykino.

      – Žinau, kad tavo specializacija – gelbėjimo misijos, bet ar nepersistengei su sraigtasparniu?

      Rovanas padavė jai baltą nosinę.

      Ji paėmė ir nusivalė pirštus – tikėjosi, kad naujajai suknelei, pastaruoju metu itin retam pirkiniui, kraujo nekliuvo. Šluostydamasi rankas juto įsmeigtą Rovano žvilgsnį. Jis buvo toks nepatenkintas. Nieko keista, juk prieš trejus metus humoro jausmo neturėjo, matyt, jo taip ir neišsiugdė.

      – Tik norėjau pasakyti, kad šitoks pabėgimas vertas Holivudo filmo, – pridėjo Logana, toliau trindama rankas ir mėgaudamasi tuo, kad jis nepakenčia visko, kas susiję su Holivudu. Nors Rovanas Argyrosas galėjo pasigirti aukštosios mados modelio išvaizda, buvo tikrų tikriausias karininkas, tarnavęs JAV ir Karališkajame kariniame jūrų laivyne, vėliau įkūręs privačią jūrų apsaugos agentūrą, į kurią nemenkai investavo Loganos svainis, kad apsaugotų savo jūrų krovinių gabenimo įmonę „Ksantos paslaugos“.

      Jai buvo skaudu, kad Morgana ir Drakonas buvo tokie geri Rovano bičiuliai, jam tarsi nieko nereiškė tai, kad Morgana taip pat priklausė Kouplendų šeimai.

      – Pasižiūrėk, – Rovanas mostelėjo į Vilširo, Parko ir Vakarų šeštosios gatvių sankryžą apačioje, kur stovėjo neogotikinis 1925 metais iškilęs viešbutis. – Ta minia trokšta tavęs.

      Logana sugniaužė nosinę ir žvilgtelėjo pro langą. Pastatas išties buvo apsuptas iš visų pusių.

      Toji minia laukė jos.

      – Kodėl jie nebando užeiti? – paklausė ji.

      – Užrakinau duris. Tikėkimės, kad tavo Džo ras raktą, kitaip bus įstrigęs ilgam.

      Logana atsegė rankinę, paslėpė joje nosinę ir išsitraukė telefoną.

      – Kur paslėpei raktą? Džo negali ten pasilikti…

      – Teisingai, juk liepei jam sutvarkyti reikalus namie. – Rovanas stebėjo ją primerktomis akimis. – Koks geras berniukas.

      Logana nuleido jo žodžius negirdomis ir ėmė maigyti žinutę Džo.

      Bet, jai nespėjus jos išsiųsti, Rovanas pačiupo telefoną.

      Ji vos susivaldė jam neįspyrusi.

      – Kas tau?

      – Baik, mažyte, per vėlu vaidinti auką.

      Logana nusisuko į langą, bandydama sutramdyti šėlstančias emocijas.

      – Tai kur mane skraidini?

      – Į saugią vietą, toliau nuo žiniasklaidos.

      – Puiku, saugi vieta reiškia toliau nuo tavęs. – Logana nurijo seiles ir piktai sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Ir mano tėvo. Ar jo tikrai nebėra?

      – Taip.

      Atsisukusi į Rovaną, sutiko pašaipų jo žvilgsnį.

      – Jei tau nuo to bus geriau, – tarė jis su kreiva šypsenėle, – jis mirė dėl natūralių priežasčių.

      Logana net sukaito. Dieve, jis blogesnis, nei ji atsiminė.

      – Žinoma, kad tai gera žinia.

      – Tokia pareiginga dukrelė.

      – Neapsimesk, kad jis tau rūpi, – pratrūko ji.

      – Tikrai ne. Jis nusipelnė visko, kas jam nutiko, ir dar daugiau.

      Logana nekentė Rovano. Nekentė, nekentė, nekentė. Beveik taip pat, kaip norėjo neapkęsti tėvo, kuris išdavė ne tik Kouplendus, bet ir klientus. Žmonės juo pasitikėjo, o jis juos apiplėšė, paskui, užuot stojęs prieš teismą, paspruko jachta, kurią vėliau užgrobė Afrikos piratai. Pagrobėjai laikė jį mėnesių mėnesius ir reikalavo vis didesnės išpirkos. Vienintelė Morgana stengėsi surinkti reikalingą sumą, tačiau tai – kita istorija…

      Kad ir kaip jai buvo sunku susitaikyti su tėvo padarytais nusikaltimais ir emocine skriauda, Logana nelinkėjo jam nieko blogo, netroško jam skausmo ir kančių. Galbūt nekentė jo kur kas mažiau, nei manė.

      – Tai jo nenužudė? Nekankino? – paklausė.

      – Ne pabaigoje.

      – Tai kankino?

      Rovanas pažvelgė jai į akis.

      – Sakykime, kad tai nebuvo pasivaikščiojimas sode.

      Akimirką Logana žvelgė jam į akis, sulaikiusi kvapą, besidaužančia širdimi, ir jose įžvelgė daugiau, nei norėjo pamatyti.

      Tada staigiai užsimerkė, vengdama išvysti dar daugiau.

      Ateitį.

      Tėvas mirė nenubaustas už nusikaltimus, bet žmonės troško teisingumo. Danieliui Kouplendui pasitraukus, eilė atėjo penkiems jo vaikams. Loganos nebežeidė žmonių neapykanta, per tuos metus jau priprato, bet jos dukrelei – vos dveji, dar visai kūdikis, ir mažylė nenusipelnė aplinkinių pykčio ir pagiežos.

      – Turiu grįžti namo, – pareiškė Logana. – Tuojau pat.

      Rovanas stebėjo stulbinančiame jos veide besimainančias emocijas. Jam niekad neteko sutikti gražesnės moters. Ji galėjo pasigirti ne tik dailiais skruostikauliais, bet ir ilgais medaus spalvos plaukais, didžiulėmis mėlynomis akimis ir tamsiai rausvomis lūpomis virš tvirto smakro.

      O ką kalbėti apie kūną?

      Tai bent figūra.

      Jis dievino tuos iškilumus ir linkius – tąnakt, prieš trejus metus, net jautėsi sutikęs tą vienintelę.

      Būtent todėl, sužinojęs tikrąjį jos vardą, taip supyko, nes jautė jai tai, ko dar niekam nebuvo jautęs: švelnumą ir ypatingą ryšį. Tai, kas turėjo būti paprasčiausias seksas, tapo asmeniška, jausminga. Paryčiais juodu ne šiaip sau miegojo kartu, o mylėjosi.

      Bet viskas pasikeitė jam aptikus jos paštą.

      Logana Kouplend.

      Logana Kouplend.

      Logana Lein Kouplend.

      Rovanas šito nesitikėjo, jautėsi prigautas iš pasalų. Retas atvejis. Nemaloniai nustebintas, išliejo ant jos pyktį.

      Vėliau gailėjosi dėl savo reakcijos ir visko, kas tarp jųdviejų įvyko: nuo mylėjimosi iki šiurkščių žodžių, tačiau užvis labiausiai intymumo.

      Logana buvo ne tik krūtinė ir užpakaliukas.

      Ji reiškė jam daugiau, jis troško daugiau. Akimirką netgi užsisvajojo apie ateitį, kokios nesitikėjo turėsiąs – apie namus su žmona ir vaikais. Jis troško normalaus gyvenimo, kokio pačiam niekada neteko patirti.

      Išaušus rytui, ieškodamas kavos, jis aptiko melą.

      Jis ne įsimylėjo, o buvo apgautas.

      Rovanas pasiuto. Ne, netrenkė Loganai – jis niekuomet netrenktų moteriai, bet prikalbėjo visokiausių bjaurasčių, kad ji buvo tokia pat sukta ir gobši kaip jos tėvas ir kaip jis bjaurėjosi, kad ji nusipirko jį už nešvarius tėvo pinigus.

      Jis nenorėjo prisiminti to ryto ir tikrai nenorėjo būti