Idenai. Paslėptas grožis. Andrea Laurence

ji turbūt nesulauks.

      Arba jis genijus, kuris neturi laiko rūpintis kitais, svarstė Sema, arba į ją, jo nuomone, neverta kreipti dėmesio.

      – Juos atnešusi, įdėkite į stalčiuką, – pridūrė jis, tarsi ji būtų turėjusi kitą pasirinkimą. Jis jos neįsileidžia, tad pietūs keliaus stalčiuku.

      Sema nieko jam neatsakė, paėmė iš rankinės kelis dolerius, o nuo grindų – krepšį su skalbiniais, kurį rado padėtą prie savo stalo dar ryte. Jos neišleido namo ir ji nutarė pamaištauti. Nusileis laiptais žemyn, paliks ten jo skalbinius, kad nuneštų į sauso valymo įmonę, o pati iš šalia esančio skyriaus paims jau išvalytų skalbinių paketą. Gal jai padėtų puodelis kavos? Jei negaiš, spės grįžti dar prieš ateinant pasiuntinukui.

      Ir apskaičiavo teisingai. Jai grįžus į priimamąjį, pasiuntinukas jau stovėjo su maisto paketu prie stalo. Sema čiupo jį jam iš rankų ir, praėjusi visus, jos nuomone, kvailai juokingus apsaugos postus, laimingai sugrįžo į savo kabinetą. Padėjusi abu paketus ant stalo, nužingsniavo pasiimti puodelio iš nedidelio baro, kuriame Agnesė laikė ir šiaip visokių produktų. Pusiaukelėje ją pasivijo grėsmingas pono Ideno balsas iš garsiakalbio.

      – Ė… kur mano pietūs, panele Deivis?

      – Nepasiusi, gali ir palaukti, – suburbėjo sau po nosimi ir, paėmusi puodelį, su trenksmu uždarė spintelės dureles. Nors ji tai pasakė ne į mikrofoną, jis, be jokios abejonės, turėjo ją girdėti, žinoma, jei sienos nebuvo išmuštos garsui nelaidžia medžiaga. Jai nerūpėjo. Skaudėjo galvą, prastai jautėsi ir apskritai vos valdėsi. Nedavė jam jokios dingsties šitaip bjauriai su ja elgtis.

      Priėjusi prie stalo paėmė popierinį paketą su maistu ir nuėjo prie stalčiuko. Bet jo į stalčių nedėjo. Visas šis reikalas jai gerokai įgriso. Jei jam nerūpi, kad jai skauda galvą, ji irgi nesuks sau galvos dėl tuščio jo pilvo. Jei nori laiku pavalgyti, tegul pats ateina ir pasiima. Ji užnešė paketą laiptais. Tegul dabar jis žengia tuos kelis iki jo likusius žingsnius.

      Sema stumtelėjo paketėlį prie stalo krašto ir klausiamai išlenkusi antakį pasižiūrėjo aukštyn į kameros akį. Po akimirkos metalinis stalčius išlindo priešais ją. Na ne, pagalvojo ji.

      Ji ištraukė telefono laidą, išjungė kompiuterio ekraną ir atsisagstė megztinį. Priėjusi prie artimiausios kameros, nusivilko jį per galvą ir uždengė juo objektyvą. Iš kitos kameros jos stalas buvo nematomas, tad ji grįžo į savo vietą ir išsitraukė iš krepšio savo pietus.