Idenai. Paslėptas grožis. Andrea Laurence

Idenas viską valdo kompiuteriu. Viską, ko jam reikia, užsisako internetu. Jei to padaryti neįmanoma, turėsi atlikti tu. Esi ne tik jo sekretorė, bet ir pagalbininkė. Gera alga tau mokama ne už tai, kad brūžintum dilde nagus ir kilotum telefono ragelį.

      Regis, iš tikrųjų ne už tai. Bet Sema su tuo susidoros. Išaiškėjus visoms paslaptims, jai pasidarė ramiau. Ne viskas taip baisu, kaip įsivaizdavo.

      – Kada man reikės pradėti?

      – Rytoj. Rytoj ir penktadienį tau padėsiu, o paskui keturias savaites tvarkysiesi pati.

      – Gerai. Ar yra kokie aprangos reikalavimai?

      Agnesė patraukė pečiais.

      – Beveik visų darbuotojų drabužiai paprasti. Ponas Idenas kasdien vilki kostiumą, nors man taip ir nepavyko išsiaiškinti, kodėl, juk niekas be manęs jo nemato. Visada turėjai uoslę madai, tad neabejoju, kad susitvarkysi.

      Sema vos nesusijuokė, išgirdusi krikštamotės užuominą apie uoslę. Bet Agnesė buvo teisi. Jai iš tiesų patiko keisti drabužius ir batelius. Ypač mėgo jaunatviškus, bet tik tokius, kurie pabrėžė moteriškumą. Prie širdies buvo viskas, kas blizga, kas yra rausva ar ryškiai raudona. Įsigijusi aukštakulnius ar odinę rankinę, jausdavosi neapsakomai laiminga.

      Deja, du pastaruosius mėnesius ji neturėjo darbo ir tai skaudžiai atsiliepė garderobui. Paskutinėje darbovietėje ištikusi nesėkmė ją sukrėtė taip smarkiai, kad ėmė vilkėti megztinius ir paprastus marškinėlius. Atsisakė ir aukštakulnių, be kurių, tiesa, buvo lengviau stebėti tarsi kine pro šalį skriejantį gyvenimo maratoną.

      Bet visa jau praeitis. Dabar ji turi darbą, vėl sugrįžo į gyvenimą ir nuo šiol galės rengtis madingai. Taigi, ponas Idenas savo kamerų ekrane išties galės mėgautis akį traukiančiais reginiais.

      – Eime, pasiimsi savo leidimo kortelę ir sužinosi kodus. Beje, kad būtum įleista į šį aukštą, turi būti nuskaityti tavo pirštų atspaudai.

      Sema atsistojo ir kartu su krikštamote nuėjo prie durų. Buvo drąsi, tad akimirką stabtelėjo prie jų ir atsisukusi pažvelgė į kamerą, kuri filmavo jos žingsnius per kambarį.

      Įsmeigusi akis tiesiai į objektyvą, papurtė auksines ilgų plaukų garbanas ir įžūliai atsitiesė.

      – Jei norėsi, visą kitą mėnesį galėsi spoksoti į mane ekrane, – pasakė ji, nors ir žinojo, kad jis jos negirdi. – Tikiuosi, vaizdas tau patiks.

***

      Žodis „patiks“ buvo akivaizdžiai per menkas. Samanta Deivis išties darė įspūdį.

      Brodis dvi pastarąsias dienas stebėjo Agnesę ir naująją savo sekretorę, jautėsi taip, tarsi žiūrėtų puikų naują filmą. Du dideli ekranai, sujungti su apsaugos kameromis, patraukė jo dėmesį tą pačią dieną, kai ji atėjo pasikalbėti apie darbą. Jis nepajėgė dirbti. Praleido skambutį iš konferencijų salės. Jį domino ir ji pati, ir tai, kad prieš kamerą elgėsi taip, tarsi ne tik jis, bet ir jinai jį matytų.

      Manė, jog šitaip jaučiasi dėl to, kad beveik nesutinka žmonių, ypač moterų, tačiau Samanta būtų patraukusi jo akį net ir priešingu atveju. Patiko jos tankūs auksu švytintys plaukai, garbanomis užkritę ant pečių ir dengiantys visą nugarą. Jos oda buvo įdegusi saulėje, gal jodinėjant, gal plaukiojant. Jį traukė didelės rudos jos akys ir plati šypsena. Nebuvo labai aukšta, todėl avėjo įspūdingais aukštakulniais ir dėl to jos kojos, pridengtos trumpu, į apačią siaurėjančiu sijonėliu, atrodė žavingai.

      Ji iš tiesų atrodė nuostabiai. Vaizdas išties buvo pasikeitęs, palyginti su penkiasdešimt devynerių Agnese.

      Jis Agnesę mylėjo kaip mamą. Moteris buvo darbšti ir pareiginga, net per daug, bet ji jam visada įtikdavo. Agnesė buvo pati energingiausia jo įmonės darbuotoja ir Brodis šiek tiek nuogąstavo, kad visą mėnesį jam teks verstis be jos.

      Apie šią jubiliejinę savo kelionę Agnesė jam pranešė prieš kelis mėnesius. Jis turėjo laiko tam pasirengti. Tačiau vis dar negalėjo patikėti, kad jos nebus šitaip ilgai.

      Agnesės pasiūlymas įdarbinti jos krikšto dukrą, kol pati bus išvykusi, iš pradžių jam pasirodė priimtinas. Tačiau tada net į galvą nešovė mintis pasiteirauti apie jos krikštaduktės išvaizdą. Tai daugumai žmonių gal ir nerūpi, bet jis buvo kitoks. Jis vengė žmonių, o gražių moterų – itin.

      Kitiems toks jo elgesys atrodė nesuprantamas, ypač jo įbroliams, nuolat raginantiems jį išeiti iš namų ir susirasti kokią merginą. Tačiau jie nesuprato tikrosios jo padėties. Kai jie susitikdavo su gražuole, jiems rūpėjo tik viena – kad ši jų neatstumtų. Visi trys įbroliai buvo dailūs, puikų verslą turintys turtingi vyrai, todėl moterų labai geidžiami.

      Brodis, susitikęs su gražuole, net neabejojo, kad bus atstumtas. Bet ne tai buvo blogiausia. Labiausiai jį gąsdino jų pasikeitusi veido išraiška jį išvydus. Pirmoji jų reakcija. Tas baimės ir pasišlykštėjimo šešėlis, kurio nesugebėdavo nuslėpti net subtilios sielos asmenys. Brodis jį pastebėdavo iškart, nors žmonės greit susitvardydavo ir apsimesdavo, kad jiems tai nerūpi.

      Dar labiau jį erzino užuojauta, kuri neišvengiamai pasirodydavo jų akyse. Žinojo, kad yra žmonių, dar smarkiau sužalotų nei jis. Iš karo Viduriniuosiuose Rytuose kasdien sugrįždavo karių, apdegusių ne tik veidus, bet ir kūną. Jie to neslėpė. Kai kurie savo žaizdas rodė viešai, net didžiavosi jomis prieš būsimas aukas. Žmonėms patiko didvyriška jų laikysena, nepaisant randų.

      Gal tai ir buvo didvyriška, bet jo padėtis kitokia. Jis susižalojo ne tarnaudamas savo šaliai ir nenorėjo viešai rodyti savo žaizdų kaip tie, kurie buvo nudeginti sprogmenų rūgštimi. Nepakentė užuojautos. Kitų žmonių atjauta kėlė pasidygėjimą. Gal todėl buvo laikomas ne tik atsiskyrėliu, bet ir nesukalbamu. Ir pačiam nepatiko šitoks gyvenimo būdas, bet neturėjo kitos išeities. Žmonės nemyli užsidarėlių, net jei šie būtų luošiai. Jie tiesiog manė, kad jis gavo tai, ko buvo nusipelnęs.

      Vėl pažvelgęs į ekraną ir pamatęs, kad Agnesė ir Samanta sklaido kažkokius dokumentus, Brodis atsiduso.

      Susitikti su gražia moterimi ir išvysti, kad ji žiūri į tave taip, tarsi būtum apsigimėlis, o dar ir nuoboda… To nenorėjo ir kiek įmanydamas tokių susitikimų vengė. Todėl apsisprendė niekur neiti ir su ja nebendrauti, bent kol kas. Tegul ji mano, kad jis nemandagus. Visi taip manė.

      Gėrėjosi ja iš tolo, negalvodamas, kaip ji reaguotų, pamačiusi jo perkreiptą ir randuotą veidą. Ji dirbs čia visą mėnesį, tad jam tikriausiai nepavyks išvengti jųdviejų susitikimo. Kol tai įvyks, jis galės grožėtis ja, o pats bus toks… koks buvo.

      Iš liūdnų minčių jį pažadino netikėtai garsus vieno iš jo kompiuterių zyzimas. Pasisukęs su visa kėde, privažiavo prie vieno iš šešių, ratu ant jo stalo sustatytų ekranų.

      Garsinis kompiuterio signalas pranešė, kad baigėsi paieška, kurią buvo nustatęs atlikti internete kompiuterio programinei įrangai. Jo sukurta sistema kasdien vykdė įvairių sričių internetines paieškas, tarp jų ir Brodžio Batlerio – jo vardo ir pavardės. Atsakymai buvo rūšiuojami, atmetant visus kitus Brodžius Batlerius, jam svetimus žmones.

      Paskui jis įvertindavo abejotinus rezultatus. Tokius, kurie galėtų žeisti jį arba jo artimuosius. Jei kažkas, kad ir kur būtų, sugalvotų jo ieškoti, jis apie tai sužinotų pirmas. Buvo uždaras ir neketino leisti, kad praeitis taptų kliūtimi jo dabarčiai. Dėl to, baigęs mokyklą, nutarė pasivadinti savo įtėvio pavarde. Norėjo pamiršti vaikystę. Troško viską pradėti iš naujo ir sulaukti sėkmės – buvo sumanus ir supratingas, nors žmonės nelinko juo pasitikėti.

      Jis kažkodėl manė, kad paaiškėjus, jog Brodis Batleris ir Brodis Idenas yra vienas asmuo, žmonėms kiltų ir daugiau klausimų apie jo praeitį, o tai kėlė jam nerimą.

      Gal