Idenai. Paslėptas grožis. Andrea Laurence

tikrino internetą. Jei kas sumanytų jo ieškoti, apie tai internetas būtinai praneš. Turės užtektinai laiko susekti tuos žmones ir pasirengti galimam susitikimui.

      – Ir ką gi čia turime? – jis permetė akimis ataskaitą ir lengviau atsiduso. Kažkoks Brodis Batleris, vairuodamas sunkvežimį, Viskonsino valstijoje rėžėsi į prekių sandėlio langą. Pranešimas, dėl kurio neverta nerimauti. Šiandien jo niekas nepasigedo. Nepasigedo ir vakar. Ir šitaip jau penkeri metai, nuo tada, kai pradėjo savo stebėjimus. Gal niekas niekada jo ir neieškos.

      Kaip asmuo jis pranyko tada, kai baigė mokyklą. Tiesiog buvo paprastas vaikas iš globos namų. Jo nepasigedo net tikrieji tėvai. Tėvas buvo sunkiai pasiekiamas, nes sėdėjo kalėjime, motina taip pat jo neieškojo. Jei ji būtų palaikiusi ne smurtaujantį sutuoktinį, o sužalotą sūnų, gal viskas būtų pakrypę kitaip.

      Vargu ar jis kada pajėgs perprasti moteris. Buvo šaunus, rūpestingas ir sėkmės lydimas vyras, tačiau dauguma moterų matė tik jo randus. Antra vertus, motina nepraleido nė vieno susitikimo kalėjime ir kantriai laukė, kada smurtaujantis jo tėvas bus paleistas ir jie vėl galės gyventi kartu.

      Jis nutarė, kad bus geriau, jei gyvens vienas. Moterys – nesvarbu, gražios ar negražios – neša tik nelaimes ir skausmą. Buvo įsitikinęs, kad naujoji sekretorė irgi tokia pat. Ji buvo jam lyg naujas, blizgantis žaislas. Netrukus blizgesys nusitrins ir jis vėl grįš prie įprastinių savo darbų.

      Lakstyti paskui savo sekretorę buvo ne tik senas, bet ir prastas įprotis. Jį reikėtų išvis pamiršti. Pasistengs laikytis nuo jos atokiau, kol grįš Agnesė.

      Brodis pasisuko į ekranus, rodančius kamerų užfiksuotus vaizdus, ir pamatė, kad Samanta viena sėdi prie savo stalo. Šviesūs plaukai buvo užkritę jai ant veido ir ji atrodė labai miela. Jam kilo nenumaldomas noras nueiti, prisistatyti ir nubraukti plaukus jai nuo kaktos. Mintis buvo kvaila ir netikusi. Nuo Samantos privalo laikytis kuo toliau. Vadinasi, reikia kuo daugiau dirbti, nes tik sunkus darbas gali sutramdyti troškimą su ja susitikti.

      Jis spustelėjo mikrofono mygtuką.

      – Kur Agnesė? – paklausė jis.

      Balsas buvo šiurkštokas, jis sąmoningai vengė malonaus tono. Tai ją žeidė – jis pastebėjo, kad ji atsitiesė ir susiraukusi pasižiūrėjo į mikrofoną. Staigiu rankos judesiu atmetusi garbanas nuo pečių, ji pasilenkė į priekį.

      – Laba diena, pone Idenai, – pasisveikino linksmu balsu, pabrėžtinai nekreipdama dėmesio į jo klausimą ir nemandagumą.

      Įdomu. Molė, jo įmotė, už tokį šiurkštų elgesį būtų gerai įkrėtusi jam į kailį, bet jis buvo susitaikęs su mintimi, kad jo reputacija nėra itin gera. Beje, tai irgi turėtų paskatinti Samantą laikytis atokiau.

      – Kur Agnesė? – pakartojo jis.

      – Ji nusileido žemyn – nunešė apskaitininkams kažkokius dokumentus, kartu iš registratorės paims ir atneš jūsų pietus. Paliko mane čia, kad atsiliepčiau į telefonų skambučius.

      Pietūs. Jis visiškai pamiršo, kad užsakė pietus iš savo mėgstamo tailandiečių restorano.

      – Kai grįš, tegul ateina ir atneša mano pietus. Noriu jos šio to paklausti.

      Jis stebėjo ją ekrane ir matė, kaip ji, prieš įjungdama mikrofoną, akimirką dvejojo, tarsi mintyse dėliodama žodžius.

      – Žinote, jos nebus ištisą mėnesį ir jums teks bendrauti su manimi. Galėtume pradėti nedelsdami. Ką pasakytumėte, jei pietus jums atneščiau aš? Prisistatyčiau jums, o jūs galėtumėte užduoti tą savo klausimą man. Gal ir nežinosiu, ką atsakyti, bet galėčiau išsiaiškinti.

      Įžūli mergiotė. Dar tik antra diena darbe, o įstaigoje jau nori įvesti savo tvarką. Jis buvo nusiteikęs jos vengti ir su ja susitikti kiek įmanoma vėliau. Jei būtų galėjęs, išvis su ja nesusitiktų.

      – Nesivarginkite, panele Deivis. Tik perduokite Agnesei, kad pas mane užeitų.

      Matyt, ji gerokai supyko, nes pasilenkusi linksmai sušnypštė į ragelį.

      – Klausau, pone.

      Brodis ekrane stebėjo, kaip ji surikiavo į vieną eilę visus ant stalo buvusius daiktus. Tada pasižiūrėjo į kamerą. Jam akimirką užėmė kvapą, pamačius tiesiai į jį įsmeigtą nuožmų žvilgsnį. Žinoma, ji negalėjo jo matyti, bet jis, išvydęs rūsčias jos akis, tuo suabejojo.

      Ji žvelgė į kamerą be jokios baimės, jos žvilgsnyje nebuvo nei užuojautos, nei pasišlykštėjimo. Taip, ji buvo pikta, bet ši graži moteris žiūrėjo tiesiai į jį ir net nemirksėjo.

      Tai kėlė nerimą – šitaip gali atsitikti ir tada, kai jų nestebės kameros akis.

      ANTRAS SKYRIUS

      – Man reikia šio darbo. Man reikia šio darbo. Man reikia šio darbo.

      Pasigirdus pono Ideno skambučiui, Sema suspausdavo smilkinius ir kartodavo šią maldelę, bet nuotaikos tai nepakėlė. Tiesą sakant, kaskart imdavo siaubingai skaudėti galvą. Agnesės nebuvo dar tik tris dienas ir nebus dar ilgai. Jos krikštamotei gal patiko rūpintis tokiais viršininkais, bet Sema šio sugebėjimo neturėjo.

      Agnesė perspėjo, kad jis bjaurus, ir tai buvo tiesa. Jis jos tiesiog nepastebėjo ir tai skaudino. Taip, jis buvo labai užsivertęs darbais. Buvo atsakingas už savo imperiją. Bet kodėl šis vyras toks nedraugiškas ir nemandagus? Kodėl nepasiteirauja, kaip jai sekasi, nepalinki labo ryto? Tik šaukė ant jos ir įsakinėjo. Atnešk tą, padaryk aną, atnešk man mano pietus!

      Ji susitaikė su mintimi, kad niekada nepateks į jo kabinetą. Jis nepaisė jos užuominų, kad to norėtų, taigi, ši paslaptis taip ir liks neatskleista. Bet ir pats iš savo kabineto niekur nėjo. Jau tūnodavo jame, Semai atėjus į darbą, ir tikriausiai išlįsdavo tik jai išėjus. Kam tuomet reikėjo primygtinai reikalauti pasirašyti paslapties saugojimo sutartį, jei vienintelė paslaptis, kurią jai pavyko išsiaiškinti, buvo ta, kad jos vadovas bukagalvis? Tačiau, pasiklausiusi kitų darbuotojų kalbų, suprato, kad ir tai jokia paslaptis.

      – Man reikia šio darbo.

      Sema perskaitė dar kelis naujus elektroninius laiškus ir pradėjo spausdinti atsakymus. Diena ėjo į pabaigą ir jai buvo sunku susikaupti. Galvos skausmas sustiprėjo iki šleikštulio. Jau seniai buvo patyrusi migreną, bet stresas tikrai gali ją sukelti. Jos kompiuterio ekranas švietė per ryškiai. Nuo menkiausio garso imdavo skaudžiai dilgsėti viršugalvį. Norėjo namo – reikėjo išgerti vaistų ir valandėlę nusnūsti, kad galva rimtai neįsiskaudėtų.

      – Pone Idenai? – Sema prisivertė nuspausti mikrofono mygtuką.

      – Taip? – kaip visada, jo balsas buvo suirzęs ir nepatenkintas.

      – Prastai jaučiuosi. Gal galėčiau eiti namo?

      – Ar mirtina?

      Kvailas jo klausimas privertė ją krūptelėti.

      – Regis, ne.

      – Užkrečiama?

      Naujasis jos viršininkas, matyt, nemėgsta ligonių. Jam ji nerūpi – nebent atgultų į mirties patalą ar patektų į ligoninę.

      – Ne, pone. Man migrena. O savo vaistus palikau namie.

      Jis nieko neatsakė, bet po akimirkos atsidarė sidabrinis stalčiukas. Sema lėtai atsistojo ir nuėjo prie jo. Jame gulėjo buteliukas su ibuprofeno tabletėmis. Jos jai nepadės. Regis, ponas Idenas niekados nepatyrė migrenos. Bet jo atsakymas aiškus. Namo eiti jis neleidžia. Ji paėmė buteliuką ir nurijo kelias tabletes. Geriau jos nei nieko. Jei būtų išgėrusi vaistų anksčiau, skausmas tikriausiai nebūtų toks stiprus.

      – Pietus užsakiau iš italų restorano, – pasakė jis, tarsi ankstesnio jų pokalbio nė nebuvo ir šis klausimas jau būtų išspręstas. – Juos