Atsikratyti Bredlio. Jennifer Crusie

priblokšta žvelgė į seserį.

      – Gali būti, kad paminėjau ir fizinį sužalojimą. Buvau išties susinervinusi. Tu niekada neverki.

      – Tai todėl Bredlis neskambino? Tina, tu neįtikėtina.

      – Atleisk, – atsiprašė Tina. – Bet taip ir mačiau, kaip jis įkalba tave nenutraukti tos sumautos santuokos. Nebegalėjau daugiau tverti stebėdama, kaip kamuojiesi.

      – Nebūčiau grįžusi. Tik norėjau su juo pasikalbėti. – Liusė giliai įkvėpė. – Tinute, aš tave myliu, esu dėkinga už viską, ką dėl manęs padarei, bet privalai išlipti iš mano gyvenimo. Tai mano gyvenimas.

      – Žinau, širdele, – Tina krapštinėjosi su cigarete, – bet tau reikia pagalbos. Štai leidau išsirinkti restoraną ir žiūrėk, kur atsidūrėme. – Ji apsidairė, nužvelgė plastikines sienas ir aptrupėjusius plastikinius stalus. – Čia tikras sąvartynas.

      – Aš ne šiaip sau norėjau čia ateiti, – atsakė Liusė. – Bredlis man parašė, kad jei papietaučiau su juo čia, viską paaiškintų. – Ji suglumusi apsidairė po pigią užkandinę. – Nepanašu į vietą, kuri patiktų Bredliui.

      – Nori, kad jis grįžtų? – paklausė Tina. – Sugrąžinsiu tau Bredlį, jei to nori.

      – Ne, – Liusė sučiaupė lūpas ir vėl smeigė šakute į salotas, – aš ne to noriu.

      – Na, o ko tu nori? Tik pasakyk man. Pasirūpinsiu, kad gautum.

      Liusė nutėškė šakutę ant stalo.

      – Tu negali. Ar bent jau taip nedarysi. Noriu gyventi savo gyvenimą. Noriu daryti savo klaidas. Noriu, kad būtum mano sesuo, o ne prižiūrėtoja. Tu neprivalai manimi rūpintis.

      – Žinau, kad neprivalau, – susiraukė Tina. – Bet noriu. Noriu, kad būtum laiminga. Tu niekada nesilinksmini.

      – Aš nenoriu linksmintis. – Lusė įkvėpė. – Žinai, ko aš noriu?

      Tina papurtė galvą, nenuleisdama akių nuo sesers.

      – Noriu būti savarankiška. Noriu pati savimi rūpintis ir noriu, kad tu neskubėtum manęs gelbėti, apsiginklavusi pinigais ir advokatais. Vis aiškini man, ką daryti, ir būni teisi, tad dažniausiai aš neprieštarauju; bet ištekėjau už Bredlio, o jis dar blogesnis už tave. Gyvendama su tavimi ir Bredliu jau kone metus nieko nesprendžiau pati. Tavo patarimai buvo protingi ir būtų kvaila ginčytis. Tik tiek, kad visąlaik elgiausi protingai, ir pažiūrėk, koks mano gyvenimas dabar. Visiška netvarka. – Liusė kilstelėjo smakrą. – Taigi aš keičiuosi. Noriu pati klysti ir susitvarkyti. Noriu pasikalbėti su buvusiu vyru, tau negrasinant jam mirtimi. Ir jei norėsiu nusidažyti plaukus violetine spalva arba priglausti dar dešimt šunų, arba… arba… – jos akys kryptelėjo į vyrą kitoje užkandinės pusėje, – arba susitikinėti su netinkamais vyrais… noriu, kad tu nesikištum. Tai mano gyvenimas. Noriu jį susigrąžinti.

      – Oi.

      – Aš tau dėkinga už viską, ką dėl manęs padarei. O dabar liaukis tai dariusi.

      – Gerai. – Tina išsitraukė agurko griežinėlį iš Liusės salotų. – Sakai, netinkamais vyrais?

      Liusė vos regimai slystelėjo žemyn savo vietoje.

      – Greičiausiai ne. Šiaip pasigyriau.

      – O kaip dėl to vyruko, sėdinčio ana ten, nuo kurio nenuleidi akių?

      – O ne, – Liusė užsimerkė, – nejaugi aš tokia perregima?

      – Na, neatrodo, kad jis būtų pastebėjęs. – Tina žvilgtelėjo į kitą užkandinės pusę. – Antra vertus, jis išties patrauklus. Tavo šeštasis jausmas ne toks ir prastas.

      Liusė akies krašteliu dirstelėjo į du vyriškius, sėdinčius kitoje pusėje. Juodai apsirengęs vyras kalbėjo pirštais kapodamas orą.

      – Jis tikras gražuolis, – pareiškė ji.

      – Tiesą sakant, atrodo kiek nuobodokas. Bet jei tu to nori, pažiūrėsiu, kuo galiu padėti. – Tina ėmė kilti nuo stalo.

      – Nuobodokas? – atsiliepė Liusė. – Jis atrodo išprotėjęs.

      Tina sustingo.

      – Juk kalbi apie vyrą su tvido kostiumu, o ne tą su juodu odiniu švarku? Tikriausiai juokauji dėl odinio švarko.

      – Tai mano fantazija, – atsakė Liusė. – Ir sėskis. Tu ten neisi ir nepridarysi man gėdos.

      Tina atsisėdo.

      – Tas juodu odiniu švarku tau nieko gero neduos.

      – Nemoku tau nusakyti, kaip pavargau nuo dalykų, kurie man geri ir tinkami, – pareiškė Liusė.

      – Žinau, – užjaučiamai linktelėjo Tina. – Bet tai nereiškia, kad turi pasidaryti emocinį charakirį. Tas vyras nestabilus.

      Liusės žvilgsnis grįžo prie vyro su odiniu švarku.

      – O žinai, kaip tik šito tu ir norėjai. Jis man kelia išties spontaniškus jausmus ir verčia elgtis neatsakingai.

      Tina pažvelgė į vyrą ir susiraukė.

      – Gal, jei tik trumpai su juo pasismagintum, o paskui mestum.

      – Negalėčiau taip, – Liusė atplėšė akis nuo nepažįstamojo. – Niekada negalėčiau taip pasielgti. Geriau tiesiog sutelksiu dėmesį į savo nepriklausomybę, o dalį apie „netinkamus vyrus" išmesiu iš galvos.

      Ji pažvelgė į vyrą su juodu odiniu švarku dar kartą ir atsiduso.

      – JAUČIU, – kabinoje kitoje užkandinės pusėje Zakas pirštais barbeno per suraižytą stalą. – Bredlis čia. Arba buvo čia. Arba čia yra jo pažįstamas. Arba…

      Entonis atsilošė.

      – Gerai. Jis čia. Mes irgi čia. Bet praėjo jau valanda ir man darosi nuobodu, todėl gal tiesiog parodyk jį man, mes jį suimsime ir judėsime toliau. Jis persirengęs viena iš tų dviejų moterų, tiesa?

      – Puiku, – rūsčiai dėbtelėjo į partnerį Zakas. – Nepadėk. Išsiversiu be tavęs. Gerai. – Jis pirštais būgnijo per stalą.

      – Zakai, aš noriu jį sučiupti ne mažiau už tave, – kantriai atsakė Entonis. – Per pastaruosius devynis mėnesius Bredlis išsisuko nuo visų jį bandžiusių sučiupti farų. Ir pusantro milijono, kuriuos jis nudžiovė, – ne skatikai. Bet man reikia ko nors daugiau už tavo nuojautą, kad dar tupėčiau šioje skylėje.

      Zakas trinktelėjo per stalą ir vėl ėmė groti pirštais.

      – Klausyk, skambino patikimas informatorius ir pranešė, kad jis čia bus, geresnės galimybės pričiupti Bredlį dar nebuvo pasitaikę. Išvis jokios galimybės nebuvo pasitaikę. Ir šiaip…

      – Zakai, – pertraukė jį Entonis. – Tu varai mane iš proto.

      – Ką? A. Pirštai? – Zakas liovėsi beldęs į stalą. – Atsiprašau.

      – Ne, ne pirštai. Nors taip irgi nebedaryk. Mane iš proto varo tavo elgesys pastaruoju metu. – Entonis lėtai papurtė galvą. – Šiandien su Džeriu susiklostė nekaip. Pamaniau, kad tikrai jam spirsi.

      – Aš? Ne-a. – Zakas nutilo. – Greičiausiai ne.

      – Būtent, – Entonis susiraukęs įrėmė žvilgsnį į partnerį, – apie tai ir kalbu. Apie „greičiausiai". Ir tos klejonės apie darbo metimą. Man jos nepatinka. Visada buvai kvaištelėjęs. Tai gerai. Kvaištelėjimas man netrukdo. Tačiau