Atsikratyti Bredlio. Jennifer Crusie

teorijos? – Tina užgesino cigaretę į pomidorą savo salotose, stumtelėjo lėkštę tolyn ir prisidegė naują. – Ką gi, bent jau nepasakei „dėl meeeilės". – Ji išpūtė dūmus į kitą pusę nuo Liusės. – Tai koks tas antrasis termodinamikos dėsnis?

      – Pagal šį dėsnį izoliuotos sistemos kinta į netvarkos pusę tol, kol pasiekia labiausiai tikėtiną formą ir tampa stabilios.

      – Nieko nesuprantu. O kuo čia dėtas Bredlis?

      – Niekuo. Bet šis dėsnis labai tinka man. – Liusė viena ranka nustūmė lėkštę, o kita atmetė plaukus nuo akių. – Aš buvau izoliuota sistema. Supranti, tiesiog gyvenau viena nedideliame bute, vienintelis draugas buvo Einšteinas, ir nors jo draugija skųstis negaliu, vis dėlto jis šuo.

      – Keista, kad tai pastebėjai.

      – Aišku, pastebėjau. Jau dvylika metų dėstau tiksliuosius mokslus. Visą dieną vedu pamokas, o paskui grįžtu namo ir vakare taisau kontrolinius darbus. Tikrus socialinius ryšius užmezgiau tik per tavo antrąsias ir trečiąsias vestuves.

      Tina parodė seseriai liežuvį ir iš jos salotų lėkštės išsitraukė šiaudeliais supjaustyto pipiro gabalėlį.

      – Vieną dieną pamokoje, kai pasiekėme antrąjį dėsnį, pagalvojau: „Čia apie mane. Aš esu izoliuota sistema ir tiesiog virsiu dar labiau izoliuota, kol pasieksiu labiausiai tikėtiną formą; greičiausiai šiuo metu ją jau esu pasiekusi gyvendama bute su Einšteinu." Todėl nusprendžiau nutraukti atskirtį. Kaip tik tada Bredlis užkalbino mane bibliotekoje ir aš pagalvojau: „Tikriausiai taip lemta. Mus suvedė fizika." Supranti, jis pataikė pačiu laiku. Viskas buvo taip logiška.

      Tina papurtė galvą.

      – Nieko nuostabaus, kad taip susimovei. Gyvenimas nėra logiškas, o santuoka – juo labiau. Baik viską taip smarkiai analizuoti. Įvairovės dėlei pamėgink pasikliauti impulsu.

      – Kartą jau pasiklioviau. Ištekėjau už Bredlio vos po dviejų mėnesių pažinties, – Liusę nutvilkė gėda vien tik tariant šiuos žodžius. Pasielgė kaip kvaiša. Visiška kvaiša. – Taigi impulsyvus elgesys manęs daugiau nebežavi. Ir tik neįsižeisk, bet nemanau, kad impulsyvus elgesys būtų suteikęs tau didžiulės laimės.

      Tina nusišypsojo.

      – Mieloji, aš turiu dvylika su puse milijono dolerių. O ką turi tu? Kinivarpų sugraužtą namą ir tris šunis. Impulsyvus elgesys man padėjo labiau nei tau logika. Tik pažvelk į save. Ar nors kada pasismagini?

      – Smaginuosi? – Liusės žvilgsnis nuklydo prie tamsiaplaukio vyriškio, sėdinčio kitame užkandinės krašte. – A, smaginimasis. – Atplėšusi nuo jo akis pažvelgė į Tiną, pakėlė šakutę ir vėl puolė salotas. – Nemanau, kad esu iš linksmuolių.

      – O aš manau, kad pernelyg rimtai žiūri į gyvenimą. Metas tau išsilaisvinti. Nuveikti ką nors beprotiško. Ką nors impulsyvaus.

      Liusė susiraukusi dėbtelėjo į seserį.

      – Sakau tau. Kartą jau pasielgiau impulsyviai. Ištekėjau už Bredlio. Tina, susitaikyk, aš negimiau būti impulsyvi.

      Tina papurtė galvą.

      – Vedybos su Bredliu nebuvo impulsyvios. Ką tik pateikei man svarią priežastį, dėl ko už jo ištekėjai. Impulsyvumas – kai elgiesi neprotingai, bet vis tiek tai darai, nes taip nori.

      – Tai ne impulsyvu, o neatsakinga.

      – Puiku, tada pasielk neatsakingai. Arba ir impulsyviai, ir neatsakingai. Padaryk ką nors tik dėl to, kad nori, kad gerai jautiesi taip elgdamasi. Nuveik ką nors savanaudiško, tik sau.

      Liusės žvilgsnis dar sykį nuslydo prie tamsiaplaukio kitoje užkandinės pusėje.

      – Vargu. – Ji vėl persmeigė salotas.

      – Iš kur žinai, jei niekada nebandei? Nė karto gyvenime nesi pasielgusi savanaudiškai.

      – O žinai, esu, – lėtai atsakė Liusė, šakutė jos rankoje sustingo. – Kartą. Tiesą sakant, manau, tai ir yra tikroji priežastis, dėl ko ištekėjau už Bredlio. Susitikinėjau su juo dėl antrojo dėsnio, bet, manau, ištekėjau tam, kad gaučiau namą.

      Tina susidomėjo.

      – Tikrai? Į tave visai nepanašu.

      Liusė linktelėjo.

      – Regis, tiesiog įtikinau save, kad myliu Bredlį, nes jis pasiūlė man namą. – Ji vėl ėmė baksnoti salotas, nugręžusi akis nuo Tinos. – Namą myliu labiau nei kada nors mylėjau Bredlį. Tikriausiai jis tai galų gale suprato ir todėl mane išdavė.

      – Kad mane kur. – Tina užgesino cigaretę ir atsilošė. – Tai daug ką paaiškina. Ar dėl to ir susipykote praėjusį spalį?

      – Iš kur žinai?..

      – Tada išsikraustei į viršų, į miegamąjį mansardoje. Niekada nepatikėjau pasakėle, kad Bredlis knarkia. Žinojau, jog susivaidijote.

      – Ne, – Liusė susiraukė, – nesusivaidijome. Mes niekada nesipykome. Tik… išsiskyrė nuomonės. Dėl vieno iš šunų.

      Tina suvirpėjo.

      – Bet kam kitam tai būtų menkas nesutarimas. Tik ne tau… Jei Bredlis padarė ką nors vienam iš tavo šunų, jis išties tavęs gerai nepažinojo. Suprantama, kodėl nesisieloji dėl skyrybų. Esi nusiminusi, bet tikrai nesiilgi Bredlio. Džiaugiesi, kad jis išėjo, tiesa?

      – Taip, – sukuždėjo Liusė. – Tai siaubinga, bet džiaugiuosi.

      – Ne, ne siaubinga. Tai normalu. Tik nesuprantu, dėl ko tu nusiminusi. Esi laisva. Gali daryti, ką širdis geidžia. Kas tau?

      – Jaučiuosi kvaiša, – atsakė Liusė.

      – Ką? – Tina palinko į priekį. – Tu? Turi daugiau smegenų už…

      – Ne tokių, kurios praverstų tikrame gyvenime. Mano smegenys pritaikytos mokslui. Tikras gyvenimas kas kita. – Liusė papurtė galvą. – Aš nė nežinau, kas nutiko mano santuokai. Jaučiausi klaikiai, bet galvą galėjau guldyti, kad Bredlis buvo laimingas ir mane mylėjo, staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus – grįžtu namo ir randu jį su blondine. Savo name. Ji pareiškė, kad jie mylėjosi mano miegamajame, Bredlis nervinosi pasijutęs kaltas, o kai aš suirzau, išėjo. – Liusė atsilošė. – Tiesiog išėjo.

      – Vyrai, – atitarė Tina.

      – Taigi nenutuokiu, ką padariau ne taip. Gyvenime niekada neabejojau vieninteliu dalyku – tuo, kad esu protinga. O dabar kyla dvejonių net dėl to. Bjauru.

      – Jei manai, kad jis supyko dėl namo…

      – Ne tik dėl to, kad Bredlis mane apgavo. Jis su manimi nebekalba. Advokato kontoroje Bredlis tepaklausė: „Ar to tu nori?", aš atsakiau: „Taip", nes išties to norėjau, bet… – Liusė prikando lūpą. – Jis nė neužsuko susirinkti dokumentų ir daiktų. Tarsi dalis mano gyvenimo būtų ėmusi ir iškritusi.

      – O, – nejaukiai pasimuistė Tina. – Gali būti, kad ir aš su tuo šiek tiek susijusi.

      Liusė sustingo.

      – Ką padarei?

      – Ką gi. Atsimeni, kokia buvai nusiminusi tądien, kai paskambinai ir pasakei, kad namuose ką tik užklupai Bredlį su blondine?

      – Ką tu padarei?

      – Na, liepiau įdėti naujas spynas…

      Liusė linktelėjo.

      – Ką dar?

      – O kai jis priėjo prie durų su tavimi pasikalbėti…

      – Bredlis