Beribis Dangus. David Charles Manners

pasidomėti.

      „Taigi, jei Tradicija nėra religija, – paklausiau, – kas tai?“

      „Praktinis požiūris į gyvenimą, nuosekliai praplečiantis įprastines sąmonės ribas, – paaiškino šamanas. – Jo šalininkai siekia suvokti už pačių sau, šeimos, visuomeninės ar religinės kultūros primetamų ribų. Taip jie gali aktyviai prisidėti prie visos žmonijos gerovės, gėrio bei humaniškumo.“

      „O kodėl tada jūsų šventykloje – dievybių atvaizdai?“ – neatlyžau aš, spoksodamas į ryškiai raudonas duris jam už nugaros. Samuelis pasekė mano žvilgsnį ir instinktyviai susiėmė už širdies.

      „Mūsų dievai ir deivės gali gluminti nenusimanančius, tačiau jie tiesiog simbolizuoja sąmonės ir energijos sąjungą, kurios išraiška yra ir varnos, ir gėlės, ir medžiai, ir metų laikai, ir žvaigždės, ir tu.“

      Įsižiūrėjau į šios smilkalais kvepiančios šventovės šešėlius ir išvydau deivės, apsigaubusios tamsiai raudonu audiniu, paveikslą. Susimąsčiau, ką turėčiau įžvelgti be jos aštuonių iškeltų rankų, malonios šypsenos ir dantis šiepiančio tigro, ant kurio ji sėdi raita.

      „Galbūt juos galima laikyti naudingais įrankiais, galinčiais padėti išsiaiškinti ir pakeisti neveiksmingus, apgaulingus šablonus, kuriais esame linkę negalvodami vadovautis.“

      Vis dar tyrinėjau šventyklos šešėlius.

      „Nes jeigu pakeisime savo įtikėtą savivoką, kuria esame linkę vadovautis, kartu pakeisime ir savo likimą.“

      „Ar todėl čionykščiai tokie linksmi?“ – sumaniau paklausti aš, nes būtent ši šių kalnų gyventojų savybė mane labiausiai pribloškė.

      „Žinoma, Tradicija moko mus gyvenime ieškoti džiaugsmo ir jį patirti čia ir dabar, – nusišypsojo šamanas, – o ne laukti jo tarsi kokio atlygio po mirties už paklusnumą kitų sugalvotoms dogmoms, nustatytiems moralės principams ir dvasininkams.“

      Prisiminiau, koks buvau smalsus naivuolis paauglystėje, kai per išpažintį dvasininkams patikėdavau visus savo nusižengimus, kurie iš tiesų tebuvo visiškai normalūs, o gal net neatsiejami natūralaus berniuko virsmo vyru etapai, todėl visi tų dvasininkų gąsdinimai pasmerkimu amžinoms kančioms dabar atrodo apgailėtini ir ydingi.

      Tačiau anuomet leidau jiems priversti mane bjaurėtis savo paties bręstančiu kūnu ir baimintis su tuo susijusių malonumų. Aš netgi leidausi įtikinamas, kad savo gyvenimą baigsiu kaip niekam nereikalinga piktžolė dieviškajame derliuje, kaip apanglėjusi ražiena Dievo suartame lauke, kai ateis Paskutinio teismo diena.

      Mano nykūs prisiminimai apie įšventintuosius, atkakliai tvirtinusius, kad jų „išganymą“ galima užsitarnauti tik įveikus savybes, kurios ir daro mus žmonėmis, akivaizdžiai skyrėsi nuo šamano žodžių, žadančių drąsą, pasitikėjimą ir galbūt netgi patogų gyvenimą.

      „Todėl neabejok mūsų nuo gyvenimo neatsiejama Tradicija, – pasakė jis džiugiai šypsodamasis. – Esminis jos principas, kurį kai kurie vadina nušvitimu, teigia, kad mėgavimasis žmogiška patirtimi ir sąmonės plėtra iš tiesų yra vienas ir tas pats.“

      Man patiko jo šypsena.

      O pagalvojus apie gyvenimą, iš kurio ką tik atkeliavau, norėjosi šokti iš džiaugsmo.

      IV skyrius

      Išsivadavimas man nėra pasiaukojimas.

      Laisvės skonį jaučiu tik per tūkstančius malonumų.

RABINDRANATH TAGORE

      Kušalas Magaras virš laužo pakabino aplamdytą metalinį puodą vandeniui kaisti.

      „Iš karto turi suvokti, kad Tradicija apima visus gyvenimo aspektus be jokių išimčių, – pasakė jis nužvelgdamas kalnus, medžius ir dangų. – Supranti, mes norime išlikti aktyvūs ir veiksnūs mus supančiame pasaulyje, tęsti savo įprastą veiklą, vykdyti savo pareigas, puoselėti savo santykius ir kartu mėgautis nesuskaičiuojamais malonumais, kurie mus apdovanoja sveikata ir laime, o mūsų gyvenimą paverčia prasmingu.“

      Mudu su Samueliu kalbėjomės su šamanu tik kiek daugiau nei valandą, tačiau jis jau iš esmės keitė pagrindų pagrindus – visa tai, kuo buvau išmokytas tikėti.

      „Dvasingas kelias be asketizmo ir pasiaukojimo?“ – nusijuokiau.

      „Brolau, dvasingumą kiekvienas supranta savaip, – pataisė jis mane, – nes mes paprastai neskiriame „dvasinių“ ir „pasaulietiškų“ dalykų. Mums jie niekuo nesiskiria. Netgi du nepaliečių kalbos žodžiai atmik ir činmaja, kuriems jūsų tautiečiai priskiria reikšmę „dvasinis“, iš tiesų reiškia žmogaus „tikrąją esybę“ ir „ketinimų tyrumą“. O žodis džadžal, kuris paprastai verčiamas reikšme „pasaulietiškas“, iš tikrųjų reiškia „džiugią šeimos ir vaikų netvarką“.“

      Sulig kiekvienu šamano žodžiu mano susidomėjimas vis augo ir augo.

      „O prieš kalbant apie asketizmą ir pasiaukojimą, kurių tikėjaisi, galbūt reikėtų išsiaiškinti, ką tau reiškia žodis malonumas.“

      „Paprasčiau ir būti negali“, – pamaniau. Ekstravagancija, paleistuvystė, piktnaudžiavimas. Maistas, pinigai, seksas.

      „Galbūt tau malonumas siejasi su kokiais nepadoriais dalykais? Su moraliniu sugedimu? Gal tau atrodo, kad „geras“, dėmesio vertas gyvenimas neatsiejamas nuo asketizmo ir pasiaukojimo?“

      Maniau esantis liberalių pažiūrų, todėl norėjau atsakyti „ne“.

      Tačiau savo paties nuostabai suvokiau, kad toks atsakymas prilygtų melui.

      „O Tradicijoje pripažįstama, kad protingi malonumai yra ne tik pagrindinis žmogiškosios patirties variklis, bet ir turi kur kas daugiau įtakos žmogaus fizinei ir psichinei gerovei nei bet koks asketizmas.“

      „Bet ką jūs vadinate protingais malonumais?“ – paklausiau.

      „Ar tau skauda?“ – visiškai netikėtai paklausė ir jis.

      Be jokių abejonių, skausmas man nėra svetimas, juk vaikystėje laksčiau mėlynėmis nusėtomis blauzdomis, nubrozdintais keliais, spyglių nudraskytomis rankomis – šios trumpalaikės žaizdos neišvengiamai atsirasdavo su broliais ir seserimis statant namelius mūsų obuolyno medžiuose, įrengiant stovyklavietes visų pamirštuose kiaulidės užkaboriuose ar šiaudinius guolius tamsiuose apleistos daržinės kampuose.

      Visgi tą akimirką, nors nosis atrodė nušalusi, o kojos nutirpusios, nes jau ilgokai nepatogiai sėdėjau ant kietų grindų, tikrai nesikankinau.

      „Jei nieko neskauda, kas tuomet kelia nerimą?“

      Net nustebau, kad nesugebu atsakyti į tokį paprastą klausimą.

      „Išmokysiu kelių nepalietiškų žodžių. Pirmiausia, dukha – nerimas, užsidarymas, įtampa. Diskomfortas, sielvartas, sunkumai. Šiuo žodžiu apibūdiname ligos laikotarpį ar metus trunkantį gedulą netekus tėvo ar motinos.“

      „Dukha džilo nusakome sunkų, kupiną rūpesčių gyvenimą, – pridūrė Samuelis, dabar jau įsitaisęs mano pašonėje, kad sušiltų. – O dukha bhognu reiškia „kęsti skausmą“.“

      Palyginti su tuo, koks sunerimęs buvo mano linksmasis pusbrolis mums atvykus į šią nedidukę šventyklėlę, dabar jis atrodė nesuprantamai atsipalaidavęs šito „baubo“ šamano ir jo negyvėlio kaulų draugijoje.

      „Žodžiu dukha apibūdiname širdies skausmą, – paaiškino Kušalas Magaras. – Tokias kančias žmonija renkasi itin dažnai vis kartodama tuos pačius pražūtingus įpročius, kenksmingas mintis, žodžius ir veiksmus.“

      Man pasirodė