Gerumo dienoraštis. Leon Logothetis

pardavinėja ledus. Jis papasakojo, jog iš ramios kaimynystėje gyvenančių žmonių susibūrimo vietos parkas pamažu virto narkotikų ir smurtaujančių gaujų liūnu. Paskui sužinojau, kad gaujos susitarė saugoti Gasą; niekas negalėjo jo skriausti.

      Aš pralinksminau Gasą pasakojimais apie savo kelionę, o jis į popierinį indelį priskuto man ledo su sirupu. Man mėgaujantis popietės vaišėmis, atėjo jo eilė pasidalyti su manimi ne istorijomis ar nuotykiais, o išmintimi.

      – Niekada nepasiduok, Leonai. Nesvarbu, kas vyksta aplinkui, kartais turime tiesiog eiti pirmyn.

      Patraukiau į parką ir pamačiau, kad dauguma žmonių čia benamiai, sėdintys šalia didelių ryšulių su antklodėmis ir krepšių su jų asmeniniais daiktais. Pastebėjau iš gatvės atėjusį žmogų ir panorau jį užkalbinti. Tai buvo kresnas atviro nuoširdaus veido afroamerikietis. Jis ramiai žingsniavo link manęs, lyg būtų išėjęs pavakare pasivaikščioti.

      – Ar galėčiau jus sutrukdyti ir kai ką papasakoti? – kreipiausi į jį.

      Vyras sustojo ir nusišypsojo.

      – Žinoma.

      Aš jam užgiedojau tą pačią jums jau gerai žinomą giesmelę apie kelionę aplink pasaulį Pirmuoju Gerumu, be pinigų, be maisto, be degalų ir be vietos nakvynei. O tada kirtau iš peties:

      – Ar galėčiau pas jus pernakvoti?

      Ar galėčiau pas jus pernakvoti? Ir ką tu sau galvoji, vyruti?

      Jo atsakymas buvo visai kitoks, nei tikėjausi. Vyras maloniai šypsodamasis man paaiškino:

      – Deja, aš neturiu namų. Šiuo metu esu benamis. Bet jei turėčiau, su mielu noru jus priimčiau, nes ir anksčiau visada atverdavau duris nepažįstamiems žmonėms. O dabar pats gyvenu lauke, tiesą sakant, vos už kelių metrų nuo šios vietos, kur mudu stovime, – ana ten.

      Jis parodė į nedidelį kiemelį už parko. Nežinojau nė ką sakyti. Atvirai kalbant, nesitikėjau tokio atsakymo. Tonis – kaip sužinojau, toks buvo jo vardas, neatrodė panašus į benamį. Greičiau jau į sunkiai dirbantį žmogų, kuris eina namo po ilgos darbo dienos.

      Pagaliau įstengiau prabilti:

      – Jūs man atrodote geraširdis žmogus.

      – Ir anksčiau man taip sakydavo. – Jis nusijuokė. – Visada toks buvau. Mane taip išauklėjo. – Patylėjęs droviai pasiūlė: – Jeigu neturite kur nakvoti, maloniai kviečiu prisidėti prie mūsų.

      Supratau, kad jis kviečia nakvoti su juo ir jo draugais gat-vėje. Prisipažinsiu – iš dalies bijojau, kita vertus, jaudinausi, jog imsiu iš žmonių, kurie ir taip mažai turi, tačiau pajutau: Tonis iš tikrųjų nori man padėti. Jis troško galimybės duoti kitam. Ir pats pradėjau suprasti, koks tai geras jausmas.

      Aš nusišypsojau ir pridėjęs ranką prie širdies pasakiau:

      – Na, jeigu jūs su draugais sutinkate mane priimti, būsiu dėkingas už pagalbą.

      – Mums bus labai malonu. – Jis linktelėjo, lyg būtų visą dieną laukęs manęs pasirodant.

      Mes nuėjome į jo stovyklą, kur jau buvo susirinkę dar keturi žmonės, tarp jų ir geras Tonio draugas Ričardas. Pamatę mane jie truputėlį nustebo, bet mums susėdus ir pradėjus šnekučiuotis pamažu atsipalaidavo ir ėmė porinti istorijas.

      Tonis papasakojo, kaip gyvenimas atvedė jį į parką. Nežinau, kodėl vieni laimi gyvenimo loterijoje, o kitiems nuolat nesiseka, bet Tonis atrodė geras žmogus, kuriam teko blogas gyvenimas. Po tėvo mirties, kai Toniui buvo vos aštuoneri, motina pradėjo gerti. Tada buvo daug metų skurdo, traumų, skausmo ir gyvenimo gatvėje. Tonis ir pats kelis kartus prisidarė bėdų, bet vis stengdavosi kaip nors iš jų išbristi.

      Peržvelgiau kitus vyrus, kurie liūdnai linkėjo klausydamiesi Tonio pasakojimo. Supratau – tokios istorijos čia įprastos. Gyvenimas pasisuka neteisinga vaga, žmonėms nespėjus patiems pakeisti savo likimo. Jų svajonės taip seniai išbluko, jog tikriausiai nė neprisiminė, kokios jos buvo.

      Su Toniu pradėjome kalbėtis apie pagalbą kitiems žmonėms.

      – Kodėl nusprendei man šiandien padėti? – paklausiau jo. – Pakvietei čionai, davei vietą pernakvoti.

      Gūžtelėjęs pečiais jis atsakė:

      – Tokia mano gyvenimo filosofija: duoti visada yra gerai. Daug geriau duoti, nei gauti. Bent man taip visada atrodė. – Tyliai nusijuokęs jis pridūrė: – Galbūt todėl ir esu vargšas.

      Vėliau Tonis davė man naujų švarių drabužių, kurių buvo gavęs benamių prieglaudoje, nes jaudinosi, kad man gali neužtekti savų. Nežinojau, ką jam tada sakyti, ir dabar dar nežinau. Tokios akimirkos, tokie iš pažiūros nereikšmingi poelgiai galingai liudija apie nesavanaudišką žmogaus geraširdiškumą.

      Daugumai Tonio draugų išsiskirsčius nakčiai, negalėjau patikėti, kad netrukus miegosiu Pitsbergo gatvėje. Gasas, išmintingasis ledų pardavėjas, buvo man sakęs, jog šis parkas vienas pavojingiausių mieste, o aš čia miegosiu ant šaligatvio. Bet su Toniu kažkodėl jaučiausi saugus. Panašiai kaip Vilį Kolorade, čia aš sutikau draugą, su kuriuo tikėjausi ilgai palaikyti ryšius. Tonis su manimi pasidalijo keliais mėsainiais, kurių jam vakarienei buvo davęs kitas draugas. Mums valgant svarsčiau, kokia galėjo būti Tonio svajonė. Kai jis dar buvo vaikas, iki tėčio mirties, iki atsidurdamas šiame parke, kuo jis svajojo tapti?

      Mes pasidarėme „lovas“ iš kartono ir senų nudriskusių antklodžių. Tonis patarė miegoti pasikišus kuprinę po galva, kad naktį ji „kur nors neišeitų“. Stebiuosi, bet įstengiau užmigti neramiu miegu – tai yra, kol išgirdau šaukiant Ričardą. Prisimenate tai, tiesa? Tą nedidelį nutikimą pasakojimo pradžioje, privertusį mane užduoti sau klausimą: „Kodėl, po galais, aš tai darau?“

      Atsikėlęs Tonis apkabino savo draugą ir šis nusiramino. Pasiūlė pasėdėti ant savo laikinos lovos, kol Ričardas galutinai atsikratys nepažįstamo žmogaus, tūnančio kažkur parko šešėliuose, baimės. Tonis nuramino mane tamsoje:

      – Nesijaudink, taip dažnai nutinka.

      Nuo to ramesnis nepasijutau, bet kažkodėl žinojau, kad Tonis pasirūpins manimi.

      Kartais namai yra tik laikina erdvė, mažytė jauki gūžta, kurią susisukame tarp praeities ir ateities. Toje vietoje mes sukuriame šeimą, nes juk neturime kito pasirinkimo. Tada pasijutau toks artimas Toniui, net artimesnis nei žmonėms, kuriuos seniai pažįstu ir myliu. Staiga mano svarbusis planas, didžiulis projektas nublanko. Tą akimirką vienintelis svarbus dalykas buvo mano ryšys su šiuo žmogumi. Ryte supratau, kad nuojauta manęs neapgavo.

      – Ar gerai miegojai? – paklausiau Tonio lankstydamas lovą.

      – Miegojau gerai, tik stengiausi nuvaikyti nuo tavęs tuos vabalus.

      Nuvaikyti nuo manęs vabalus?

      Visą naktį, kol aš pareigingai knarkiau, Tonis rinko visokius vabalus, kad jie manęs neprižadintų.

      Niekad gyvenime nesvajojau būti benamis. Abejoju, kad kas nors galėtų apie tai svajoti. Bet apie benamius visada turėjau išankstinę nuomonę. Visų pirma, benamis – narkomanas arba protiškai nesveikas. Nenorėjau pripažinti, jog ir geras, sąžiningas žmogus gali atsidurti gyvenimo dugne vien dėl sėkmės stokos arba kelių netinkamų savo sprendimų.

      Praėjusį vakarą Tonis pasakojo, kaip per tuos metus mažiausiai šešis kartus bandė mokytis. Kai paklausiau, ką studijuoti jis norėjo, Tonis nusijuokė ir atsakė:

      – Bet ką, kad tik gyvenimas pagerėtų. – Tada nutilo ir iš lūpų išsiveržė tiesa: – Visada norėjau būti virėjas.

      – Išties? – paklausiau.

      – Taip. Nežinau kodėl. Ko gero, man patinka rūpintis žmonėmis,