Gerumo dienoraštis. Leon Logothetis

būtų šaunu, – nudžiugo jis.

      – Kur norėtum nuvažiuoti? – paklausiau. – Parodyk man vietą, turinčią tau simbolinę prasmę.

      Jis paprašė nuvežti jį prie senos mokyklos, kurioje jam labiausiai patiko mokytis.

      – Ten jie manimi tikėjo.

      Mudu nuvažiavome ankstyvo Pitsbergo ryto gatvėmis iki mokyklos pastato, ten aš jam atskleidžiau savo nedidelę paslaptį.

      – Prisimeni, kai pasakojau, kad keliauju aplink pasaulį pasikliaudamas žmonių gerumu? Na, tai buvo tik pusė tiesos… Ar norėtum išgirsti kitą pusę?

      – Gerai, – šiek tiek įtariai sutiko Tonis.

      – Žmonėms, kurie man labai padeda ir pasiūlo savo gerumą, aš taip pat stengiuosi atsilyginti.

      Tonis atrodė sumišęs.

      – Aš surasiu tau namus, – pasakiau.

      Jis iš nuostabos išsižiojo.

      – Užrašysiu tave į kursus, kad galėtum išmokti virėjo amato.

      Jo akys prisipildė ašarų.

      – Visada padėsiu, kai tik tau manęs prireiks.

      Kurį laiką abu tylėjome. Girdėjau, kaip eidami pro šalį šnekučiuojasi mama su sūneliu, tolumoje gaudžia automobiliai. Galiausiai virpančiu balsu Tonis ištarė:

      – Ačiū… tai nuostabu… ir vėl mokysiuosi… ačiū tau. – Tada, ūmai viską iki galo suvokęs, jis ėmė juoktis. – Ak, Leonai, tu tikras beprotis! Žinai, man jau keturiasdešimt devyneri, taigi apsieisiu be didelio namo. Jei reikia, galiu ir taip išgyventi.

      Suėmęs Tonį už rankos pažvelgiau jam į akis.

      – Ne, Toni, tau daugiau nereikės gyventi gatvėje. – Norėjau, kad jis suprastų: jo gyvenimas netrukus pasikeis. Stulbinamai ir neįtikėtinai.

      Jis supratingai linktelėjo. Jutau jo skausmą, apgailestavimą, jog šitiek metų taikstėsi su tokiu nepakenčiamu gyvenimu. Jis įprato prie skausmo, susimažino viltis ir lūkesčius, kad prisitaikytų prie rūsčios gyvenimo tikrovės. Tonis galėjo labai daug duoti, tačiau niekada neturėjo tam galimybių. Norėjau pamatyti, kaip išsipildo jo svajonė. Taip pat norėjau, kad Tonis turėtų nuolatinę gyvenamąją vietą, kurią galėtų vadinti namais. Anksčiau materialius dalykus aš laikiau svarbiais, o dabar per Tonį pamačiau, kas iš tiesų yra svarbu: ne triukšmingas siekimas sėkmės arba to, ko neturime, o meilė žmonėms.

      Tą akimirką prisiminiau save, sėdintį prie darbo stalo šaltame Londono kabinete. Galbūt ne tokie mes ir skirtingi. Gal esame tik du geri žmonės, mėginantys rasti džiaugsmo. Vienintelis skirtumas tas, kad dabar aš turiu daug geresnių mokytojų.

      Atsisveikindamas apkabinau savo naująjį draugą, kuris net spinduliavo iš džiaugsmo.

      Pasukęs su Pirmuoju Gerumu iš Pitsbergo į Niujorką, jutau, jog dalelė manęs vis dar likusi su Toniu. Krepšyje gulėjo jo dovanoti drabužiai. Tai man dar kartą priminė, kodėl tai darau: noriu atrasti su žmonėmis tokį ryšį, kokio kitais būdais negalėčiau užmegzti. Aš ištiesiau ranką nepažįstamajam, o jis ištiesė man. Žinojau, kad tai tik mūsų su Toniu ryšio užuomazga. Ką tik susiradau draugą visam gyvenimui.

      Įvažiuodamas į Niujorką visu kūnu, visais raumenimis ir sąnariais jutau Pirmojo Gerumo vibraciją. Per dieną keliavau, netgi padariau nemažą lankstą norėdamas pamatyti žymųjį Getisbergo miestą, prieš atsidurdamas pačiame žymiausiame pasaulyje mieste – „Didžiajame obuolyje“. Jei pavyks pasiekti jį, nesunkiai įvykdysiu ir visą savo planą, tiesa? Nors kojos drebėjo, o galva tvinkčiojo, pypsinčių automobilių ir aštuonių milijonų žmonių čiauškėjimo kakofonija drąsino ir teikė jėgų pasiekti galutinį tikslą. Man patinka dramatiški pasirodymai, todėl ir nusprendžiau turįs pervažiuoti per Taimso aikštę – didmiesčio, o galbūt ir viso pasaulio epicentrą.

      Deja, visa energija, kurios kupinas išvažiavau iš Pitsbergo, apleido mane kirtus jau Pensilvanijos ribą. Sustojau ieškoti nakvynės ir šeštą kartą išgirdęs neigiamą atsakymą ėmiau dvejoti, ar verta keliauti toliau. Žinau, ką galvojate. Ką tik patyrei tokį nuostabų nuotykį, o jau nori viską mesti? Atvirai kalbant, taip. Nors toji patirtis Pitsberge privertė mane nusimesti kaukę, ji dar ir sudaužė man širdį.

      Sunku mylėti svetimus žmones. Žiūrėdamas į Tonį prisiminiau giliai slėptą baimę, kur man pačiam gresia atsidurti: pasiklydęs savo avantiūroje galiu nesugebėti iš jos išsilaisvinti ir visai prarasti ryšį su šeima, kurią anksčiau labai branginau. Mane apėmė baimė, kad galiu netekti brangių žmonių meilės. Supratau, jog pasiekiau ribą, kai dar galiu apsisukti ir grįžti namo, per daug nekeldamas sau klausimų ir nesigailėdamas. Pasiskolinau iš sutikto praeivio telefoną ir paskambinęs Linai pasakiau, kad abejoju, ar nuvažiuosiu toliau nei iki Niujorko.

      – Tai buvo nuostabi patirtis, – mėginau įtikinti ją. – Galbūt man tereikėjo pervažiuoti Ameriką.

      – Tik nesakyk, jog privertei mus šitiek išgyventi vien tam, kad nuvažiuotum iki Niujorko! – Girdėjau jos balse susierzinimą, kurį ji juokaudama mėgino nuslėpti.

      – Bet gal man tik tiek reikėjo.

      Ir vėl pasijutau lyg tos psichologės kabinete, tik šįsyk šalia manęs buvo Lina.

      – Aš taip nemanau, Leonai. Norėčiau, kad taip būtų, bet… – Girdėjau, kaip ji įkvėpė prieš kalbėdama toliau: – Nesuprantu, nejau tikrai nori viską mesti dar net nepradėjęs?

      Išjungiau telefoną jos klausimui vis dar skambant ausyse. Nejau tikrai nori viską mesti net nepradėjęs? Šie žodžiai tą gražų saulėtą rytą ir stūmė mane į priekį per Niujorką. Centriniame parke žydėjo medžiai. Net oras kvepėjo gaivumu, nors gatvės buvo užgrūstos automobiliais.

      Abejoju, ar nustebsite, jei pasakysiu, kad Niujorke susirasti nakčiai lovą už dyką yra sunkiau, nei gali pasirodyti. Taimso aikštė gal ir tiko dramatiškam atvykimui, bet tikrai ne logistiniams tikslams. Vis susidurdavau su turistais, apsistojusiais mažyčiuose, bet per brangiuose viešbučiuose, kuriems galbūt ir patiko mano kelionė, tačiau ne mintis, jog turėtų priglausti mane nakčiai.

      Jau maniau, kad pavyks susitarti su šeima iš Turino, Italijos. Motina su dviem sūnumis buvo atvykusi kelioms dienoms į „Didįjį obuolį“, deja, savo viešbučio kambaryje neturėjo pakankamai vietos dar vienam svečiui. Tačiau jie davė man savo telefono numerį ir pasiūlė apsistoti pas juos, jei atvyksiu į Turiną.

      – Ar tikrai? – paklausiau. – Tada aš būtinai atvažiuosiu į Turiną tikėdamasis, jog išpildysite savo pažadą!

      – Su malonumu tavęs lauksime, – patikino motina.

      Ėmiau vaikštinėti po Parko alėją, kuo toliau nuo Taimso aikštės chaoso. Ten ir pamačiau jį. Žinau, kad dauguma žmonių nebūtų atkreipę dėmesio į Tasą kaip galimą kandidatą. Tai buvo ketvirtą dešimtį įpusėjęs teisininkas, vilkintis marškinius su sagutėmis apykaklės kampuose ir ryšintis kaklaryšiu. Bet kažkas jame tarytum sakė: „Aš esu daug daugiau nei ta mažytė erdvė, kurioje dirbu.“

      Kai paaiškinau jam savo padėtį, Tasas tylėdamas apsvarstė mano prašymą ir tarė:

      – Ką gi, man patinka tavo mintis tikėtis gerumo iš nepažįstamų žmonių. – Akimirką patylėjęs jis ištarė vieną žodį, kurio taip ilgai laukiau: – Gerai.

      Prisiminiau parką Pitsberge ir Gasą, kuris sakė: „Niekada nepasiduok, Leonai. Kartais gyvenime, nesvarbu, kas jame vyksta, turime tiesiog eiti pirmyn.“

      Palaukiau, kol Tasas baigs darbą, ir abu nuvykome į jo butą Manhatano centre. Jo žmona buvo išvykusi su verslo reikalais, pasikalbėjęs su ja, jis