Gerumo dienoraštis. Leon Logothetis

nuo tos vietos ir mačiau, kaip įsirėžė abu lėktuvai.

      Jis nutilo, giliai įkvėpė stengdamasis rasti žodžių pokalbiui.

      – Matei, kaip abu lėktuvai rėžėsi į dangoraižius? – paklausiau suvirpėjęs vien nuo tokios minties.

      – Taip, – tyliai atsakė Tasas ir pažvelgė į gatvę. – Stovėjau taip arti, kad kai atsitrenkė antras lėktuvas ir išsiveržė ugnies kamuolys, mums net nusvilo plaukai ant rankų – štai kaip arti buvome.

      Nenumaniau, ką atsakyti. Aišku, žinojau visas siaubingas to įvykio smulkmenas, daug valandų praleidau prie televizoriaus žiūrėdamas CNN žinias tada ir vėliau, per kiekvienas tragedijos metines, norėdamas išgirsti, ką patyrė žmonės, kuriuos tiesiogiai palietė ši nelaimė, bet niekada nebuvau sutikęs tikro šių įvykių liudininko. Stebėti vykstančią dramą per CNN visai kas kita, nei pačiam nusvilti odą, teroristų užgrobtam lėktuvui rėžusis į pusės kilometro aukščio plieno statinį. Vis dėlto, kaip ir visi žmonės, jutau baimę visa širdimi ir suvokiau, kad pasaulį, kurį pažįstame, per vieną akimirksnį kas nors gali pakeisti be jokio įspėjimo ir paaiškinimo.

      – Kaip tai tave paveikė? – paklausiau. – Kaip pakeitė?

      Tasas įsmeigė į mane akis.

      – Tai viską pakeitė, nes pirmą kartą savo akimis pamatėme, jog šitoks didmiestis yra visai lengvai pažeidžiamas.

      Jis susimąstė, akys nušvito prisiminus kažką, kas tikriausiai buvo taip pat skausminga, bet ir teikė vilties.

      – Tačiau mes pamatėme ir daug tokio gerumo, kokio iki tol nebuvome patyrę. Tą dieną pėsčiomis ėjau nuo Pasaulio prekybos centro iki Kvinso ir sutikti žmonės man nuolat siūlė vandens, maisto. Visas miestas tada susivienijo ir tai buvo neįtikėtina.

      Vėl pagalvojau apie Tonį, kad net sunkiausiomis aplinkybėmis – o gal kaip tik sunkiausiomisaplinkybėmis – mes esame priversti dalytis. Galbūt gyvenimo prabanga verčia mus užmiršti kitų vargus. Žinau, ir pats dažnai juos pamirštu. Taip stengiuosi pasiekti užsibrėžtus tikslus, kad užmirštu branginti tai, ką jau turiu.

      Tasas nusišypsojo man.

      – Manau, jog žmonės vis dar gali būti tokie geraširdžiai.

      Ir aš taip manau, Tasai. Ir aš taip manau.

      Trečias skyrius

      Jei muzika yra meilės maistas, tai groti nesiliauki.

William Shakespeare

      Virš manęs užkaukė galinga laivo sirena. Stovėjau prie turėklo ir veidą man taškė jūros purslai. Atėjo metas pasakyti: „Sudie, Amerika!“, nes aš plaukiau į Taragoną, esantį Ispanijoje, vos už devyniasdešimties kilometrų į pietus nuo gražiosios Barselonos. Kelionė truks dešimt dienų. Širdis iš jaudulio daužėsi krūtinėje. Jei dar to nesupratote, pasakysiu: aš tiesiog myliu nuotykius. Tą nežinomybės jaudulį, vaikišką svajonę apiplaukti pasaulį, pažinti tūkstančius skirtingų kultūrų, laisvės pojūtį, nes nežinai, kur keliauji ir kaip ten atsidursi. O dabar aš ruošiausi perplaukti didžiulį Atlanto vandenyną krovininiu laivu be iš anksto suplanuoto maršruto, tikėdamasis anksčiau ar vėliau sugrįžti į Los Andželą.

      Laivui traukiantis iš uosto, praplaukėme pro Laisvės statulą, kuri priminė man, kiek daug žmonių dar prieš mane atvyko į Ameriką. Buvau graikų imigrantų sūnus ir žinojau, kokia baimė ir sumaištis apima žmogų, jam įžengus į svetimą žemę, kai tenka susipažinti su nauja kultūra, išmokti naują kalbą ir pradėti naują gyvenimą. Mano persikėlimas iš Londono į Los Andželą nebuvo toks sunkus: tereikėjo išmokti važinėti kita kelio puse ir lietpaltį pakeisti į tamsius akinius nuo saulės.

      Sekdamas paskui savo svajonę, iš namų, iš kurių seniai svajojau ištrūkti, pabėgęs į Ameriką, dabar keliavau į priešingą pusę: į Europą, kurioje užaugau, į Vidurio Rytus, kur gimė tokia daugybė mitų, pasakų ir legendų, į Indiją, Aziją ir visur kitur, kur tik likimas mane nuneš. Aš palieku savo kalbą, kultūrą, tapatybę ir turėsiu pasikliauti tik nepažįstamų žmonių gera valia.

      Laivui plaukiant pro komercinį miesto rajoną, mačiau stūksantį naują Laisvės bokštą. Su viena spindinčia smaile, kaip ir Laisvės statula, jis taip pat pasakojo tūkstančius istorijų, priminė apie du anksčiau čia stovėjusius bokštus ir liudijo pagaliau prasidėjusi atgimimą. Galbūt ir naująjį Niujorką, neįsivaizduojamai išgąsdintą, bet niekada nepasiduodantį.

      Laivui išplaukus iš Niujorko į temstančią naktį, nuėjau į savo kajutę miegoti. Ištisas tris dienas praleidau miegodamas, valgydamas ir skaitydamas. Nors man labai trūko miego, per gyvenimą buvau išmokęs: tingus protas – velnio žaidimų aikštelė. Nusprendžiau, kad užtektinai laiko praleidau užsidaręs kajutėje. Metas susipažinti su laivo įgula.

      Nuėjęs pas kapitoną, paklausiau, kaip galėčiau padėti.

      – Dirbdamas, – atsakė jis.

      Likusią savaitės dalį triūsiau variklių skyriuje ir denyje. Ploviau, dažiau, valiau tualetus. Ir jaučiausi iš tiesų naudingas. Tame laive kai ką nuveikiau ir per darbą pamažu susidraugavau su kitais. Įgulą sudarė vyrai iš viso pasaulio: Izraelio, Jamaikos, Ukrainos, Rusijos – tikras tautybių švediškas stalas! Palikę savo šeimas, žmonas ir motinas jie dirbo po penkiolika valandų per dieną, horizonte nematydami nei žemės, nei meilės. Taip izoliuoti nuo pasaulio jie užmezgė tvirtus ir nuoširdžius tarpusavio ryšius, tapo ne tik kolegomis, bet ir artimais draugais. Jie buvo šeima ir maloniai pakvietė mane į savo ratą.

      Kiekvieną dieną su Paskaliu susitikdavau variklių skyriuje. Paskalis buvo izraelietis, turėjo žmoną ir tris gražias dukreles, kurios kantriai laukė, kol jis sugrįš namo į Tel Avivą. Daug dienų dirbome tylomis, santūriai rodydami vienas kitam pagarbą.

      Kiekvieną vakarą pakildavau iš apačios ir nuėjęs į laivapriekį stebėdavau, kaip ryški raudona saulė skęsta kažkur pasaulio pakrašty. Balti debesų kamuoliai būdavo išsisklaidę po dangų, o begaliniai mėlyni vandenys plytėjo iki pat horizonto ir už jo. Kvėpdavau gaivaus vandenyno oro, stebėdavau kitus tolumoje pro šalį plaukiančius laivus su įgulomis ir klausdavau savęs, ar kada nors galėsiu to atsisakyti. Daugelis šių vyrų turėjo žmonas ir vaikų, bet jie buvo tikri jūrininkai – tai buvo jų esybės dalis. Ar aš kitoks nei jie?

      Pamažu artėjant prie antro žemyno mano kelionėje, kapitonas pranešė, kad įgula nori surengti vaišes mano garbei.

      Likau priblokštas. Mano garbei? Ką gi tokio aš padariau? Vaišes reikėtų kelti šios laivybos kompanijos žmonėms, atvėrusiems širdis ir nemokamai įsileidusiems mane į laivą. Jos turėtų būti skirtos jūreiviams, aukojusiems savo laiką ir mokiusiems mane dirbti. Ir kapitonui, saugiai plukdančiam mus kranto link. Bet aš buvau matęs filmą „Maištas laive“[5], tad jokiu būdu neketinau ginčytis su tvirtais, jūroje užsigrūdinusiais jūreiviais.

      Mes padengėme stalus viename iš viršutinių denių, kad galėtume matyti jūros platybes. Kai pavalgėme, aš pasilypėjau ant klibančios kėdės ir pasakiau trumpą kalbą:

      – Noriu jums visiems, ypač kapitonui, padėkoti, jog įsileidote mane į savo laivą.

      Saulė grimzdo į vandenis man už nugaros, o jūreiviai atsipalaidavo sulaukę dar vieno gražaus vakaro.

      – Kelias pirmas dienas pramiegojau, – kalbėjau aš. – Tačiau pristatę mane prie darbo jūs leidote man pasijusti tikru jūrininku. Taigi dėkoju visai įgulai!

      Vyrai šūksniais pasveikino mane. Žinojau, ko jie ieško jūroje: trokšta ne tik ištrūkti iš namų, bet ir susikurti naujus namus. Tokius, kurie neverčia įsipareigoti, nieko daugiau nereikalau-ja, tik sunkaus darbo ir nuoširdaus juoko vakarui

5

Mutiny on the Bounty.