Bendravardis. Jhumpa Lahiri

išnirs plonas vandenyno kraštelis. Paplūdimyje Gogolis rinkdavo akmenukus, smėlyje kasdavo tunelius. Jiedu su tėvu vaikščiodavo basi, atsiraitoję iki blauzdų kelnes. Berniukas žiūrėdavo, kaip tėvas greitai paleidžia pavėjui aitvarą – taip aukštai, kad norėdamas danguje pamatyti banguojantį taškelį, jis turėdavo atlošti galvą. Vėjas žnaibydavo ausis, stingdydavo veidus. Baltieji kirai, išskleidę sparnus, sklandydavo taip žemai, jog galėdavai juos paliesti. Gogolis įbėgdavo į vandenyną ir tuoj išbėgdavo iš jo, palikdamas neryškius, laikinus pėdsakus, sušlapęs atraitotus rankogalius. Jo motina šūkčiodavo, juokdavosi, pakeldama šiek tiek aukščiau kulkšnių savo sarį. Vienoje rankoje laikydama šlepetes, ji žengdavo į putojantį, šaltą kaip ledas vandenį, siekdavo savo sūnelio ir, imdama jį už rankos, sakydavo: „Neik taip toli.“ Bangos atsitraukdavo, sutelkdavo jėgą ir jiems atrodydavo, kad minkštas tamsus smėlis juda po jais ir verčia juos iš kojų. „Aš tuoj nukrisiu. Smėlis traukia mane“, – sakydavo ji.

      Kai Gogoliui sukako penkeri, Ašima pajuto, kad vėl laukiasi kūdikio. Rytais ji prisiversdavo suvalgyti skrudintos duonos riekelę tik todėl, kad Ašokas ją paskrudindavo ir žiūrėdavo, kaip ji lovoje ją kramsnoja. Jai nuolat svaigdavo galva. Dienų dienas moteris gulėdavo pasistačiusi prie savo šono šiukšliadėžę, užsitraukusi užuolaidas, burnoje jausdama metalo skonį. Ji žiūrėdavo per televizorių žaidimus „Teisinga kaina“, „10 000 dolerių piramidė“ ir muilo operą Vedančioji šviesa. Ašokas ateidavo iš svetainės ir atsisėsdavo prie jos. Per pietų metą ji išsvirduliuodavo į virtuvę sutepti Gogoliui sumuštinį su riešutų sviestu ir želė, bet ją supykindavo šaldytuvo kvapas, nes pamanydavo, jog daržovių skyriuje pilna maisto likučių, o ant lentynų pūva mėsa. Kartais Gogolis gulėdavo šalia jos tėvų kambaryje, vartydamas paveiksliukų knygą arba spalvindamas pieštukais.

      – Tu tapsi vyresniuoju broliu, – kartą pasakė Ašima sūnui. – Kažkas tave vadins dada. Argi ne nuostabu?

      Kai jausdavosi pakankamai energinga, ji paprašydavo Gogolio atnešti nuotraukų albumą ir jiedu drauge žiūrėdavo senelių, dėdžių, tetų, pusbrolių ir pusseserių nuotraukas. Tik jis jų neprisiminė, nes buvo Kalkutoje tik kartą. Ašima mokė savo vaiką įsiminti vaikišką Tagorės ketureilį, deivių ir dievų, atvaizduotų šalia aukojimą atliekančios dešimtrankės Durgos, vardus: Sarasvatė ir gulbė, Kartikas ir povas kairėje pusėje, Lakšmė ir pelėda, Ganešas ir pelė dešinėje. Kiekvieną popietę Ašima miegodavo, tačiau prieš užsnūsdama perjungdavo televizorių į antrą kanalą ir liepdavo Gogoliui žiūrėti vaikiškus serialus Sezamo gatvė ir Elektrinė draugija, kad tobulintų darželyje gautas anglų kalbos žinias.

      Vakarais Gogolis su tėvu vieni valgydavo vištienos troškinį su ryžiais, kurį tėvas pagamindavo kiekvieną sekmadienį dviejose aptrupėjusiose daniškose orkaitėse. Šildydamas maistą, Ašokas liepdavo sūnui uždaryti miegamojo duris, nes motina negalėjo pakęsti kvapo. Vaikui būdavo keista matyti tėvą, vadovaujantį virtuvei, stovintį motinos vietoje prie plytos. Kai jie susėsdavo prie stalo, nebesigirdėdavo tėvų pašnekesio, nei televizoriaus žinių svetainėje. Tėvas valgydavo nunarinęs virš lėkštės galvą, versdamas žurnalo Time puslapius, kartkartėmis užmesdamas akį į Gogolį įsitikinti, kad jo vaikas taip pat valgo. Tėvas sumaišydavo ryžius su troškiniu, tačiau nesulipdydavo kaip motina iš jų rutuliukų, kuri išdėliodavo juos tarsi skaičius ant ciferblato. Gogolis jau išmoko valgyti pirštais, nesutepdamas maistu delno, išmoko iščiulpti ėriuko kaulų čiulpus, ištraukti žuvies kaulus. Tačiau jei prie stalo nebūdavo motinos, jis nenorėdavo valgyti, vis laukdavo, kad ji išeitų iš savo kambario ir atsisėstų tarp jo ir tėvo, paskleistų laisvoje vietoje sarį ir oras pakviptų jos megztiniu. Kartą berniukui nusibodo kasdien valgyti tą patį patiekalą ir jis, diskretiškai nustūmęs likusį maistą į šalį, padažo likučiuose pradėjo kažką piešti smiliumi. Vaikas žaidė kryžiukus ir nuliukus.

      – Baik, – paliepė tėvas, žvilgtelėjęs virš laikraščio, – nežaisk su maistu.

      – Aš jau sotus, tėveli.

      – Tavo lėkštėje dar kažkas liko.

      – Tėveli, negaliu.

      Tėvo lėkštė švarut švarutėlė, vištos kaulai – be kremzlių, nugraužti iki rausvo minkštimo, lauro lapas ir cinamono lazdelė nepaliesti. Ašokas nepritariamai, nenuolaidžiai pažvelgęs į Gogolį pakratė galvą. Jį skaudino kasdien į šiukšlyną išmetami nebaigti sumuštiniai ir kartą ar du prakąsti obuoliai.

      – Baik valgyti, Gogoli. Tavo metų būdamas aš grauždavau skardą.

      Motiną, tik įsėdusią į mašiną, iškart supykindavo, tad 1973 me-tų rugsėjo mėnesį ji negalėjo kartu su vyru pirmą kartą nuvežti Gogolio į pradinę miesto mokyklą. Berniukas ją pradėjo lankyti antrą mokyklinių metų savaitę, visą pirmą savaitę jis, panašiai kaip jo motina, pragulėjo lovoje, apatiškas, be apetito, tvirtindamas, kad jam skauda pilvą, kartą net vėmė į rausvą motinos šiukšliadėžę. Jis nenorėjo eiti į mokyklą, vilktis naujų, ant jo spintelės rutulio formos rankenėlės pakabintų drabužių, kuriuos motina nupirko jam parduotuvėje „Sears“. Vaikas visai netroško neštis priešpiečių dėžutės su Čarlio Brauno paveikslėliu ar lipti į geltoną autobusą, sustojantį Pembertono kelio gale. Priešingai nei darželis, mokykla buvo už kelių mylių nuo namo ir universiteto. Daug kartų tėvas vežė sūnų pažiūrėti pastato – žemo, ilgo plytų statinio su itin lygiu stogu ir vėliava, plevėsuojančia ant ilgo balto stiebo pievoje.

      Gogolis nenorėjo eiti į mokyklą, nes tėvai pasakė, jog ten jį vaikai ir mokytojai vadins kitokiu, prieš pat prasidedant mokslams pagaliau išrinktu tinkamu, bet dirbtinai sudarytu Nikhilo vardu. Tas vardas reiškia „tobulas, glaudžiantis visus“ ir yra ne tik labai gerbiamas bengalų, bet ir maloniai primena rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio vardą. Ašokas jį prisiminė, kai nieko negalvodamas bibliotekoje apžiūrinėjo Gogolio knygų nugarėles, jis greitai grįžo namo paklausti Ašimos nuomonės. Ašokas pabrėžė, kad tokį vardą ganėtinai lengva ištarti, nors ir tikėtina, jog viską įpratę trumpinti amerikiečiai šauks jį Niku. Ašima pasakė, kad vardas jai patinka, tačiau vėliau, likusi viena ir prisiminusi senelę, kuri mirė kiek anksčiau tais metais, ir laišką su tikruoju, jos parinktu vardu Gogoliui, kuris amžiams dingo kažkur tarp Indijos ir Amerikos, apsiverkė. Paskui kartais Ašima sapnuodavo, kad po daugelio metų randa tą laišką Pembertono kelio pašto dėžutėje, atplėšia jį ir pamato, kad laiškas tuščias.

      Tačiau Gogolis naujo vardo nenorėjo. Jis niekaip negalėjo suprasti, kodėl turės atsiliepti šaukiamas kitaip. „Kodėl privalau turėti kitą vardą?“ – klausdavo jis tėvų su ašaromis akyse. Nebūtų taip baisu, jei ir tėvai vadintų jį Nikhilu. Tačiau, pasak jų, nauju vardu jį vadins tik mokyklos mokytojai ir mokiniai. Berniukas bijojo tapti Nikhilu, kurio nepažinojo ir kuris nepažinojo jo. Tėvai tikino taip pat turį du vardus, kaip ir visi jų draugai bengalai Amerikoje ir giminės Kalkutoje. Tai tarsi ženklas, jog paaugai ir esi bengalas. Jie užrašė vardą ant popieriaus lapelio ir paprašė sūnų jį perrašyti dešimt kartų. „Nesijaudink, – pasakė tėvas, – man ir motinai tu visada liksi Gogoliu.“

      Sekretorė ponia Maknab, kuri mokykloje pasitiko Ašoką ir Gogolį, paprašė užpildyti formą.

      Tėvas padavė Gogolio gimimo liudijimo ir skiepų knygelės įrašų kopijas, kurias ponia Maknab įdėjo į segtuvą kartu su registravimo lapeliu.

      – Prašau eiti čionai, – pasakė ji, lydėdama juos prie direktorės kabineto. Ant durų kabėjo užrašas KENDESĖ LAPIDUS. Ponia Lapidus nuramino Ašoką tvirtindama, kad dėl pirmos praleistos savaitės problemų nekils, viskas susitvarkys. Direktorė buvo aukšta, liekna moteris trumpais šviesiais plaukais, akių vokus pasidažiusi melsvais sidabrinio atspalvio šešėliais, vilkėjo citrinų spalvos kostiumėlį. Ji paspaudė Ašoko ranką ir pasakė, kad mokykloje jau yra du indų vaikai –