Gražina. Адам Мицкевич

ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės!

      Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiai

      Vytautas skirias’, visus mus praauga!

      Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,

      Garbina puotose mūs’ vaidilučiai84,

      Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėją85

      Skambančias, leidžią į svietą anūkų.

      Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją,

      Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų?

      Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti,

      Gal save garbe ir turtais apkrauti;

      Perkęsim viską, tegul tiktai n’ima

      Broliškos meilės savųjų ardyti;

      O ar seniai čion viduj sutikimo

      Mūrai sost’pilės triukšmu pakratyti?

      Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’

      Algirdo ūnų86 iš Vilniaus išvarė

      Ir patsai sostą užėmęs, norėtų

      Da’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikas87

      Krivo Krivaičių, valdyti galėtų,

      Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas,

      Laikas nors syk padėt galą tam; broliai!

      Jauna dvasia kol krūtinėję kruta,

      Kardą plieninį ligkol ranka drūta

      Du pajėgia suvaldyti, lig koliai

      Greitumu sakalo žirgas manasis,

      Tyruose Krymo ką esam pagavę,

      Kokį jam lygų daviau ir dėl tavęs,

      Kokie pas mus vargiai da du trys rasis;

      Kol mano žirgas, kol kardas manasis…

      Čion jau jį karštis sustabdė. Nutilo,

      Bet tuomi tarpu tvirtoj rankoj jojo

      Čerkštelėj kardas ir pats atsistojo…

      Kas per ugnis ten į viršų iškilo?

      Lygiai žvagždė, iš padangės kad krinta,

      Tiesdama kelią, patamsoj nušvinta;

      Taip kardu jis į akmens grindis kirto,

      Kad net kibirkštis iš jojo išvirto.

      Valandą kurčią vėl buvo tylėję,

      Bet kunigaikštis vėl pertraukė tylą:

      – Skirsimės, sako, pabaigsim kalbėję,

      Kol delčios mėnuo da netek’, nekyla,

      Kol nepragysta gaidžiai, paduok gandą,

      Viską papuoškie ir lauk kur sakyta;

      Aš tuomi tarpu gal kiek pasilsėsiu,

      Miegas gult verčia, bet tuoj, anksti rytą.

      Einam griaut Lydą, atėjęs lai88 randa

      Vytauts ten suodžių krūvas ir degėsių.

      Ploti delnais potam89 smarkiai pradėjo;

      Tarnas įbėgo nurengt jį, nuauti,

      Būdams nuvargęs, matyt, nenorėjo

      Pons90 vėl į sunkią kelionę keliauti.

      Gulė. Rinvitas žinoj’, jog laukimas

      Čionais ilgesnis atneš naudą menką,

      Rūmą apleidž’, o kaip reiškė liepimas,

      Gandą paduodu, kariūmenią renka

      Ir vėl į rūmą atgal pasileidžia.

      Gal da kalbėt nor’, nor’ peršnekėt poną?

      Ne, dar į kitą ėjo rūmo šoną,

      Kur ne kiekvien’s iš tarnų įsileidžia:

      Datirt n’įstengęs geidautą malonę.

      Ėjo Rinvitas nuo pono pas ponę91.

      Lietavors skaisčią sau pačią išrinko.

      Garsas jos grožio toli aplink vaikščio’;

      Buvo duktė tai Lydos kunigaikščio:

      Išrinktas žiedas iš viso aplinkio92.

      Gražina buvo ją žmonės vadinę;

      Norinte93 amžius, jaunystos aušrinę

      Perėjęs, jau į vidudienį slinko,

      Motinos puikūs darbai ir merginos

      Josios esybėj kartu susirinko:

      Išmintys mislių ant veido skaistumo,

      Rodos, pavasariu vas’ra94 vadinos,

      Rodos, kad žiedas pavylęs nuo laiko

      Ir rudeniop negaišina gražumo.

      Kad žydėt baigdams, nokint vaisių taiko.

      Išskyrus gražumą gėrėtis galėjo,

      Galėj' ji tuo prieš visus pasigirti,

      Kad taip ant vyro gymiu95 panėšėjo,

      1

      išrodo – čia: atrodo. [przypis edytorski]

      2

      Rūmai, statyti ant kalno Naupilės – Naupilė arba Naugardukas, iš slovėniško Novogrodek, miestas Lietuvoj, kitados buvo sėdynė Jadvinoj, o paskiaus rusinų. Laikuose Batijaus Naugardukas buvo išgriautas totorių. Po totorių pasišalinimo vėlu [vėlu – vėl. red. WL.] buvo užimtas Lietuvos kunigaikščio Ardvilo, sūnaus Montvilos; apie tai Strijkovskis taip rašo: „o kada (lietuviai) persikėlė per Nemuną, už – i mylių rado grafų ir aukštą kalną, unt kurio piriuiaus buvo Novogrodkas, sostapilis rusiškų kunigaikščių, sugriautos caro Batijaus, tenais Ardvilas tuoj uždėjo savo sostapilį ir vėlu atnaujino pilį, o, kad nebuvo

84

Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,/ Garbina puotose mūs’ vaidilučiai. – Vaidilučiais vadinosi kunigai, kurių priderystė [priderystė – priedermė, pareiga. red. WL.] buvo apsakinėti arba apgiedoti visokių apeigų metu, o ypatingai rudens laiku šventės ožio, prosenių dejas [deja – pareiga, vargas. red. WL.]. Kad senovės lietuviai ir prūsai mėgo poeziją ir lavinosi dainininkystėje, apie tai gali liudyti senobiškos dainos, kurių didelė daugybė iki šio laik užsiliko žmonių tarpe, o taipgi liudija senoviški raštininkai. Strijkovksis rašo, kad kunigaikščių laidotuvių metu, kunigas apdainuodavo jų garbius darbus, ir, kad laikais Miechovitos žinoma buvo daina apie kunigaikštį Zigmantą, kurį užmušė rusų kunigaikščiai. Bet žingeidžiausią [žingeidžiausias – įdomiausias. red. WL.] apie tai žinią randame vokiškame rašte Versuch einer Geschichte der Hochmeister. Berlin 1798. Autorius tos brangios knygelės Beckeris cituoja seną kroniką Vincento iš Mogunto, kurs buvo kapelioniu [kapelionios – kapelionas, kunigas, tikybos mokytojas. red. WL.] didžiojo mistro Dusener’o von Arfberg, ir rašė savo laikų nusidavimus (nuo m. 1346). Tarp kita ko ten skaitome, kad didelės puotos metu, atsibuvusios [atsibuvusi (lenk.) – įvykusi. red. WL.] iš priežasties išrinkimo didžio mistro Winrich von Kriprode, vokiškas Minesingeris giedojo ir buvo apdovanotas pagyrais ir auksine taure. Tokis priėmimas dainiaus užukvatijo [užkvatijo – čia: sužavėjo. red. WL.] ir ten b’esantį prūsą, vardu Rizelius; prašė jis, kad ir jam būtų daleista dainuoti prigimta lietuviška kalba, apdainavo jis dejas pirmutinio Lietuvos karaliaus Veidavučio. Didis mistras ir kryžiokai, nesuprasdami lietuviškos kalbos, išjuokė dainių ir davė jam dovanų pilną torielką [torielka – lėkštė. red. WL.] riešutų lukštų. Kotzobue rods primena apie tą atsitikimą, bet abejoja apie rainkraštį Vincento. Vienog bibliotekoj Ščersove, surinkime straipsnių, rašytų Gdansko studentų, yra raštelis nekurio Taschke nuo 1735 m., kur autorius cituoja Vincento kroniką, būk spausdintą Frankfurte ir darodo [darodyti – čia: įrodinėja. red. WL.], kad minėtas Vincentas nepaėjo iš Moguncijos, tik iš Gdansko. (przyp. autorski)] Todėl ne dyvai, jog Kotzebue ir Bogušis tvirtina, kad lietuviška literatūra kitados buvo turtinga karžygiškomis ir istorinėmis dainomis, nors iš tų menkai kas užsiliko iki mūsų dienų. Prūsuose mat kryžiokai buvo uždraudę po bausme nugalabinimo urėdininkams ir visiems, kurie buvo arti dvaro, kalbėti lietuviškai; išvijo iš tėvynės, kartu su žydais ir čigonais, visus vaidilučius, lietuviškus bardus [bardas – perk. poetas. red. WL.], kurie tik vieni žinojo tautiškas dejas ir jas mokėjo apdainuoti. Didžiojoj vėl Lietuvoj, po įvedimo krikščioniško tikėjimo ir lenkiškos kalbos, senovės kunigai ir tėvyniška kalba liko paniekinti ir užmesti; nuo to laiko žmonės – prastūnai, pajungti po baudžiava ir prikalti vien prie žagrės, užmetę ginklą, užmiršo taipgi ir apie karžygiškas giesmes, bedainuodami labiaus jų padėjimui atsakančias [atsakanti (lenk.) – tinkanti. red. WL.] liūdnas daineles, išreiškiančias jų kaimišką gyvenimą. Jei kas iš senoviškų dejų ir kariškos poezijos užsiliko, tai vien tik prie naminio kudmento [kudamentas – išmūryta vieta prie krosnies, priemūris. red. WL.]; arba apeigų metu, iš seno sujungtų su visokiais burtais, jas slaptomis žinovai prastūnėliams apreiškia. Simonas Grunau 16 amžiuje kartą netyčiomis Prūsuose užėjo į ožio puotą, ir led [led – trump. nuo ledva (lenk.) – vos. red wL.] atsiprašė nuo myrio [myris – myrimas, mirtis. red. WL.], prisiekdamas kiemionims, kad niekam *) neišduos to, ką patėmys [patėmyti – pastebėti. red. WL.] arba išgirs. Tada, sudėjęs auka, senas vaidila apgiedojo senovės Lietuvos didvyrius, pridedamas prie to morališkus pamokslus ir maldas. Grunau, kurs gerai suprato lietuviškai, pripažįsta, kad niekaip neįtikėjo ką panašaus išgirsti iš lūpų lietuvio, taip jis gražiai ir pamokslingai kalbėjęs. [przypis autorski]

85

įdėją, girdėją – vietoj įdėję, girdėję. [przypis redakcyjny]

86

ūnų – sūnų. [przypis redakcyjny]

87

Jo siuntinys, tartum vaikas Krivo Krivaičių. – Pas senovės lietuvius buvo rėdas [rėdas – valdžia, tvarka. red. WL.] iš dalies teokratiškas. Kunigai turėjo didelę įtekmę [įtekmė – įtaka. red. WL.]. Vyriausias iš jų vadinosi Krivu-Krivaičiu. Gyveno jis Prūsuose, netoli miesto Rambavos, kur paskiaus buvo kaimas Heiligenbeil. Ten tai, po šventu ąžuolu, priiminėdavo jis aukas ir iš ten apreikšdavo savo nusprendimus, išsiuntinėdamas į visas puses Lietuvos žemių vaidilas ir žygūnus, duodamas jiems po kreivą lazdą, krivulę, kuri buvo ženklu valdžios kunigų kunigo. (Žiurėk Guagnini Alex. Res. Polon., t. III, Francf., 1585, v. 11, p. 167, ir surinkime Elzevyrų, p. 321., Kotzebue, t. I., p. 81. Cromeri Martini Polonia. Ib. xxx, lb. III, p. 42). [przypis autorski]

88

lai – tegul. [przypis edytorski]

89

potam (lenk.) – po to, vėliau. [przypis edytorski]

90

Pons – trump.: Ponas. [przypis edytorski]

91

ponę – ponią. [przypis redakcyjny]

92

aplinkio – aplinko. [przypis redakcyjny]

93

norinte – nors. [przypis edytorski]

94

vas'ra – trump.: vasara. [przypis edytorski]

95

gymis – čia: išvaizda. [przypis edytorski]