Keidošių Onutė. Pietaris Vincas

būdavo su broliu sukimba ji į ginčą, iš kurio ant jo tankiausiai su sarmata47 išeidavo, norints tartum ir daugiau mokinosi ir tam tyčia užvestoje mokslinyčioje, kur ir mokytojai gana apšviesti ir lavūs buvo. Bet ne iš šito dyvijosi Keidošius. Jis labau dyvijosi iš to, jog šitie ginčai galėjo kaip kada tarp vaikų Iiktis nepabaigti. Jonas tarpais negalėdamas žodžiais perginti Onutę, bematai būdavo, atvelka knygą, kaipo paramą ir čion atradęs patvirtinimą savo žodžiams jau tartum, gauna viršų, bet štai ir Onutė savo žaru paėmusi kitą knygą, atranda sau pamatus ir paramą.

      Kaip tai galėtų būti? – statė sau ne sykį klausimą Keidošius. – Teisybė viena! Kaip tai gali būti, jog viena knygą sako vieną, o kita suvis ką kitą kalba? – Bet šitas klausimas liko ne išrištas. Onutė kaltino Joną ir jo knygas, Jonas gi Onutę su jos knygomis. Naminių pajėgų dėl išrišimo tokio klausimo buvo per mažai.

      Atėjo šv. Ona, varduvės Onutės. Pagal seną paprotį iš bažnyčios po mišių prigužėjo, privažiavo pilni namai Keidošiaus svečių.

      Suvažiavo giminės, pažįstami, atvažiavo vikarijušas48 pasilsėti po darbų visos dienos, prižadėjo ir prabasčius po mišparų49 atsilankyti. Gaudė namai nuo balsų.

      Už stalo svetlyčioje sėdėjo Keidošius ir mylėjo kunigą vikarijušą. Su jaisiais sėdėjo pora studentų: Vincų Vincas ir senio Škerdelniko sūnus – karštas lenkų patriotas, per tai žinomas daugius po vardu Lenkstudečio tarpu studentų universiteto, kuriame abudu buvo.

      – Tai kunigėli ne tik nesigailiu, jog leidau Onutę pas ponią, bet džiaugiuosi. Kaimynai gąsdino, jog atpras ji nuo darbo, jog išdyks. O kaip aš matau, tai ji tik akis praplėšė. Ir ne žinau katras iš jų daugiau pasinaudojo iš mokslo ar Jonas, ar Ona, – kalbėjo paklaustas Keidošius į jaunąjį kunigą.

      – Na, tai matai – linksmai pertarė jį vikaras, – taip pralavinta visur tiks ir vyrą geresnį gaus.

      – Taip! Taip! – Atsiliepė ir abudu studentai beveik vienu sykiu. – Mokslo mumis reikia! Tegul mokinasi.

      – Vieno nesuprantu – traukė toliau Keidošius truputį pamislyjęs – tankiai Jonas su Onute kelia ginčus. Viens sako vieną, kitas kitą ir abudu knygose randa patvirtinimą savo žodžių. Kaip tai dedasi? Ak, viena teisybė?

      – Tai ne gali būti, – atvertė ant šito Vincų Vincas, kad vienoje ir toje pačioje knygoje rastųsi patvirtinimas dėl abiejų….

      – Ne! Ne vienoje! – Jonas randa savo knygose, o Onutė savo.

      – Na, tai matai, jau kitas suvis klausymas. Jono knygos rusiškos, tai jos ir linksta į rūsų pusę. Onutės lenkiškos – parašytos taip, kaip lenkams miela. —

      – O kur gi teisybė?

      – Teisybė, Keidošiau, ar tik ne bus per vidurį.

      – Tai sveikas laikai, jog ir lenkai meluoja? – paklausė, šnairai akimis metęs lenkstudentis.

      – Ar tai da klausti reikia? Man rodos, jog šitą teisybę šiandien ir maži vaikai žino.

      – Kame gi sveikas tą lenkų melą matęs? Ar aritmetikoje paraižytoje lenkiukai, ar geografijoje?

      – Aritmetikoje tiesa melo nėra, bet jau apie geografiją, aš to pasakyti negaliu. Ji mat, lipsto lenkus. Vienok matote, ne apie geografiją ir aritmetiką eina tolidiniai ginčiai ir ne apie šituosius mokslus klausia Keidošius.

      – Na, tiesa! – atsiliepė ir Keidošius ant šito. Ginčijasi Jonas su Onute vis apie istoriją.

      – Taigi matote. O kame, jeigu ne istorijoje, didžiausiai visi apie save meluoja? – pritarė ir vikaras. – Paimkite kokią norite istoriją ar angielską, ar vokišką; visur rasite ne mažai melo.

      – Aš to ne ginu. Aš tai visados sakau, jog rusai meluoja ir meluodami klaidina ir iš kelio veda, – atsiliepė lenkstudentis – Škeredelukutis.

      – Bet ko meluos ponia, mokydama Onutę? Ak, ponia lenkė ir katalikė, į ką gi ji gali versti? Vers ji į katalikus – mes visi katalikai; vers ji į lenkus – mes visi lenkai! Kam gi jai, meldžiamas, meluoti?

      – Gerai! Kaip sveikas dabar čionai šneki – ar lenkiškai, ar lietuviškai?

      – Tegul sau ir lietuviškai, bet tai vistiek!

      – Ne! Pavėlykite! – pertarė Vincų Vincas – paskui žiūrėsime, ar tai vis tiek, o dabar eikime toliau. Kas maištus visus kėlė – ar lenkai, ar lietuviai?

      – Na, žinomas dalykas, jog lenkai, bet tai vis tiek…

      – Pavėlykite! – pertarė vėl Vincas. – Pasakykite man, ar tie maištai buvo mums reikalingi ar naudingi?

      – Ką čion da ir klausinėti, tai tikra dėl mūsų vien buvo prapultis, ir visi mes tiems maištams ir kylant bijojomės ir pakilus nuo jų šalinomės – atsakė Keidošius.

      – Na, ot matai, jau ir ne suvis tiek. Po maištų uždraudė lietuviškas knygas, lenkiškų gi neuždraudė. Lenkai ir dabar meldžiasi sau ant savo kunigo, turi savo laikraščius, turi knygas, iš kurių pasimokyti visokių darbų ir išmislų gali, o mes nieko neturime ir negalime, tai jau, kaip matote, ir ne suvis tiek. Tiesa, galite pasakyti, jog kožnas lietuvis gali pramokti lenkiškai ir naudoties iš lenkiškų kūningų, bet, susimildami, atsiminkite, jog tik retas tai gali padaryti, o visi reikalauja prašvietimo, visi reikalauja žinių, kurios galėtų duoti jiems duoną. Mes gyvename savo šalyje ir esame vargšais. Visi pas mus kiti gerai gyvena, išskyrus mus: ir žydai, ir prūsai, ir rusai, ir lenkai. Tiktai mes skurstame, o dėl ko? Dėl to, jog neturime iš kur gauti tas žinias, kurias lengvai gauna kiti iš savo knygų. Francijoje50 praščiokai dirba karūnas ir turi nemažą iš to pelną, Šveicarijoje dirba adynininkus51, Vokietijoje termometrus, lėles. Kodėlgi mes nieko nedirbame! Ar mes rankų neturime? Ar mūsų rankos prie darbų nelinks?

      – Bet, susimildami, – pratarė vėl Škeredelnikutis, – kuo esa kalti lenkai?

      – Atleiskite už žodį, bet aš turiu jums pasakyti, jog tai vaikiškas klausimas ir pritinkantis prastam vaikui, o ne inteligentui. —

      – Kaip tai vaikiškas? – rūsčiai paklausė užgautas vaikinas.

      – Taip jog šitame ir yra didžiausioji nuodėmė lenkų prieš Lietuvą, o jūs da klausiate.

      – Gerai, bet prašau jūs tai darodyti pirma, o jau paskui sakykite, kad tai taip.

      – Jeigu taip norite, tai gerai. Pasakykite man, kokia valdžia buvo Lenkijoje ir Lietuvoje pradedant nuo Liublininės unijos52, kada paskutinai susiliejo lenkai su Lietuva?

      – Na, tai žinomas dalykas, jog valdžia buvo lenkų; nes lenkai ir Lietuva tai statė vieną valdystbę lenkų, kurioje ir vieni, ir kiti gyveno, kaip broliai ant lygių tiesy.

      – Kokios gi mokslinyčios buvo Lietuvoje? Kokį universitetą uždėjo lenkai Vilniuje?

      – Gerai! Atsakysiu jums, jog mokslinyčios buvo lenkiškos ir universitetas buvo lenkiškas, bet kas gi uždraudė lietuviams užsidėti tada lietuviškus?

      – Ant šito aš jums atsakysiu kitu klausimu: kas dabar uždėjęs rusiškas mokslinyčias, uždraudė lenkiškas?

      – Na, tai ir vaikas žino, jog valdžia.

      – Gerai, kodėlgi jūs nežinote to, jog lenkų valdžia draudė pirma uždėti lietuviškas mokslinyčias? —

      – To niekad nebuvo! Kad lenkų valdžia spaustų lietuvišką kalbą! Lenkai ir lietuviai buvo tai lygūs visame kaip broliai;

47

sarmata – gėda, nemalonus jausmas. [przypis edytorski]

48

vikarijušas (lenk.) – vikaras. [przypis edytorski]

49

mišparai – popietinės krikščionių pamaldos. [przypis edytorski]

50

Francija (lenk.) – Prancūzija. [przypis edytorski]

51

adynininkas – laikrodis. [przypis edytorski]

52

Liublininė unija – Liublino unija, 1569. [przypis edytorski]