Keidošių Onutė. Pietaris Vincas
Читать онлайн.| Название | Keidošių Onutė |
|---|---|
| Автор произведения | Pietaris Vincas |
| Жанр | Повести |
| Серия | |
| Издательство | Повести |
| Год выпуска | 0 |
| isbn |
– Širdelė mano, oto aš jūsų norą turiu pagirti ir mielai jį išpildyčiau. Bet pats suprasite, jog tai negalimas daiktas. Man uždrausta mokyti, kaip uždrausta visiems be daleidimo vyriausybės. Jeigu aš paimsiu jūsų dukterį pas save ir imsiu mokyti, tai prie manęs prisikabins valdžia.
– Na, tiesa! – atsakė Keidošius tikdamas ant ponios žodžių.
– Poniute, – paskubino pertarti vyrą Keidošienė, – ak niekam valdžia neuždraudžia turėti gryčinę mergaitę dėl lengvo patarnavimo. Tegu mūsų Onutė bus pas jus už tokią gryčinę mergaitę. Jūs mums galite išduoti ir raštą nuo savęs, jog kaipo tokią imate ir algą apsiimate mokėti.
– Kokią algą, širdele, aš nesuprantu?
– Alga, poniut, bus parašyta dėl viso ko. O iš tikrųjų apie jokią algą negali būti nei kalbos. Ne ponia mokėsi Onutei, tik mes mokėsime poniai už jos mokinimą, užlaikymą.
– O, to taip. O, to dabar lyg pradedu suprasti. —
Apie algą rašte reikia paminėti, kad nesakytų, jog ponia mokini. Nors, tiesą sakant, ponia ir nemokysi jokių mokslų, tiktai darbų ir apsėjimo, ko nei valdžia nedraudžia.
– O, to tiesa! Uždrausti mokyti darbų ir apsiėjimo būtų vistiek, ką uždrausti pasakyti vaikui, kad jis nosį nusivalytų. O to kol dar tokio uždraudimo nėra… Tai vežkite pas mane savo dukterį! O, to, tiesą pasakius, aš gyvenu viena ir per tai tankiai man ir nuobodu būna be gyvos dūšios esant. O, to vežkite!
II
Šita ne tikėta pabaiga labai sulinksmino Keidošius, nes, kaip matyti buvo, ponia bažnytinės ulyčios mielą padarė ant jos įspūdį.
Onutė tokiu būdu pateko pas ponią ir jau pirmomis dienomis taip mokėjo patikti poniai, jog ta būdavo pažįstamiems kalba:
– O, to aš nežinau, kas man pas Onutę labiau dabojasi35 ar mėlynos linksmos kaip žibuoklės akutės ar tamsūs skruostai, ar geltoni plaukučiai ir skaistus veidelis.
O, gal būti ir tai, jog patinka man ne taip jos veidas, kaip gražus būdas ir meilus apsiėjimas. Tikrai sakau, tiktai čionai Lietuvoje gali rasti tokius žmones.
Reikia vienog pridėti, jog šita simpatija buvo abipusė: dėl Onutės geresnio žmogaus nebuvo per ponią. Per tai, žinomas dalykas, Onutė ir klausė ponios noriai, ir mokinosi visko gerai. Ir šilta, ir miela pasidarė viengungiai poniai pirma tuščiuose liūdnuose namuose.
– O, to, kas man rodosi, Onute, – užkalbino sykį ponia mergyščią, – tu benaudingai daug laiko praleidi, bedirbdama rankų darbus ir išskyrus ta, gali būti da, jog tau ir nubosta knibinėti ilgai ar siuvinius ar mezginius.
– Kur nenubos, poniute, – ta atsakė, – bet ką daryti, reikia mokytis, reikia dirbti.
– O, to palauki Onute, mes pabandysime šitą laiką sunaudoti ir padaryti linksmu. – Tai pasakius ponia pakilo nuo krasės36 ir po kiek laiko atsinešė knygą.
– O, to dabar tu sau dirbki, o aš skaitysiu.
Taip pradėjo ponia iš palengvo supažindinti Onutę su svarbesniais darbais lenkiškos literatūros. Rinkdama atsargiai knygas ir vesdama darbą pagal sistemą gerai apmislytą, suvis netikėtai ponia dasiekė svarbų mierį: prablaivė mergiščios galvą ir atidarė akis. – Onutė pasijautė sava kitoniška neg buvo. Atsirado pas ją noras, noras karštas didesnio apšvietimo. Ūmai dabar ji iš lenkiškų versmių pasipažino su abelną37 Europos literatūrą, su pradžiomis kitų mokslų, bet nesiganėdindama38 ir šituoju, sudėjo savo galvoje visą plianą39 dėl tolimesnio savo apšvietimo ir kiek galėdama siekėsi išpildyti jį.
Tuom tarpu laikas ėjo savo žaru. Klampus kelias ir tvanai Velykų laike, darbai pavasaryje tramdė Keidošius nuo lankimo vaikų ir vertė nedėlia nuo nedėlios atidėti pasimatymą. Taip atėjo ir vakacijos. Iš visų pusių grįžo namo jaunūmenė į linksmus ruimus laukų, sodų… įnešdama su savim ir į mūro rumus, ir po šiaudinę pastogę, jauną linksmybę. Mėlyni mundurukai, su baltais sidabruotais guzikais40, juodos skrybėlės su ilgais abitais, sklido iš miestų į visus kraštus. Ir visur juosius tau džiaugsmu sutiko, su išskėstomis rankomis priėmė ir miela širdžia vaišino.
Nudžiugo ir Keidošių namai, sugrįžus vaikams. Pirmos dienos praslinko, kaip kokia šventė ilgai laukta per visus. Pažįstami, svečiai, giminės… Mažai davė progos ir atsižiūrėti ant vaikų.
– Ar tu žinai ką, – kalbėjo sugrįžęs iš lauko Keidošius į pačią, – rūpi man dabar tas, jog Onutė prie darbo, prie triūso41…
– Suprantu! Rūpi tau, kad ji gal imti dabar, išsilepinus, slapstytis nuo darbo ir sarmatytis darbo. Ar taip? – pertarė vyrą Keidošienė.
– Taigi!
– Tagi ar tu nieko ne patėmyji namuose?
– Ką aš čion patėmysiu per tolidinius svečius!
– Argi tu ne patėmijai, jog norint ir svečiai, bet viskas valu42 ir namuose, ir ant kiemo?
– Tai kur šito ne patėmysi… – nutęsė Kleidošius ir apsimislyjo. Šito tai iš tikro jis ligi šiol nesuprato norins ir patėmyjo. Dabar vienog, kaip pati paklausė tai aiškiai atsiminė, jog pirma norins jis ir dručiai dardavosi, vistik negalėjo priversti, kad laikytų kiemą švariai. O dabar ir žodį nesakius, švaru. Kvaštelėjo Keidošiui į galvą, jog tai ne kitaip, kaip Onutės parėdkas.
– Gerai ir tai, motin, – dėl to traukė toliau Keidošius – jeigu tai nors jos parėdkas.
– Ką tu kalbi: parėdkas! Pamatytum, net juokai! Sustvėrus grėblį, šluotą į rankas, da niekam nekėlus, jau nuvalė visą kiemą. O gryčiose? Įeiki pažiūrėki!
– Hm! Tai dėkui Dievui!
– Užvakar, ar tu žinosi, klausau, stramužija43 Onutė slūginę44: „Et Mariute, girdi, ar švari būsi, ar tu susrutusi45 busi, vis turi dirbti, turi triūstis, tai ar ne geriau švariai būti? Ir pačiai miela ant savęs pažiūrėti ir kiti nė netaria žodžio.
– Hm! – numykė vėl Keidošius ir išsilygino visos raukšlės ant jo kaktos. Dabar jisai nustojo vieno rūpesčio.
Mat kaimas yra kaimas ir mėgsta pasirūpinti apie svetimus darbus. Dėl to ir Keidošiaus kaimynai besirūpino darni apie jo dukterį Onutę, nemažai visko prišnekėjo, visados nubaigdami, jog jau Onutė pargrįš namo atpratus suvis nuo namų darbo. Žinomas dalykas, jog tokios šnekos buvo tai aštrus peilis dėl Keidošiaus. Ar grįš tokia, ar grįš šiokia jo duktė, o jau apkalbos gatavos. Tiesa jis užsitikėjo ant savo dukters, bet širdis jo vis ne buvo suvis rami iki paskutinio laiko, iki šnekos su pačia. Vis jam į galvą smelkėsi mislis: „Na, o ką, jeigu žmonės turi teisybę?”. Dabar jisai nusiramino. Tegu sau svietas ir toliau išradinės, ką tik nemanys ant jo dukters, bet jau nors šitai bus ne tiesa, o Dievas duos ir viskas bus gerai; taip sau mislyjo senis Keidošius dabar