Pašėlęs detektyvas. Juokingas detektyvas. StaVl Zosimov Premudroslovsky

liudininkai ir nusprendė pabėgti, pabandę.

      – rupūžė, apchi.

      – Ką, rupūžė?

      – Senio vardas, apchi, – rupūžė.

      – rupūžė? Ei. Tebūnie rupūžė… Balta rupūžė baltos gulbės garbei.

      – Ką? apchi.

      – Ne, nieko. Na, ką, eik?!.. Bet ne. Palauk… Eime, valgyk kartu?!

      Harutūnas atidarė akis ir nustebęs išmetė liežuvį.

      – NE prieš? – paklausė jis piktai pažvelgdamas į Ottilą. – Tu nevalgyjai visą dieną ir naktį pagal narkomanų planus?

      – Taip, apchi, tiksliai. – suspaudęs rankas, Harutūnas staiga pakilo ir atsisėdo į kitą kėdę.

      – Kas atsisėdo? – nuvažiavo Ottila.

      – Kas, kas.. aš, o kas aš? – Lavonas susigraudino ir paraudė.

      – Eik, pasiimk: yra sriuba, yra šaukštai, lėkštės, šaldytuvas, – rankomis ėmė rodyti bedbugė, atstovaujanti virtuvei. -… yra virėjas. Na, žinote… Sukilo rimtas verslas.

      – Ką? Apie anasą? – virdamas sriubą, Harutūnas atsiduso.

      – Tik nereikia čiaudėti. Susiurbkite ir nesugadinkite apetito.

      Harutūnas vadovavosi virėjo patarimais ir įsiurbė į save.

      – Būtina nustatyti slapyvardžio priežiūrą ir gaudyti visus narkomanus.

      – Tiesiog, apchi, bendruomenės darbo dieną praleisime kaime.

      – Tiksliai! O maršalas padengs visas mūsų išlaidas. O aprašyti ir sunaikinti visus narkotikus…

      – Ir tada mes sunaikinsime šį pragarą.

      – Ar tai legalu? Apchi

      – Ką?

      – Na, apie šerną, apchi.

      – Jūs įžeidėte, visa tai bus įtraukta į pranešimą kaip premija oficialiam šuniui Polkanui už Idot ir Toad pagavimą.

      – Bet aš, apchi, juos sugavau?

      – Tu, bet vis tiek esi skolingas man, prisimeni?

      – Taip, apchi, prisimenu.. Tebūnie Polkanas.

      – … Ir mes atsiųsime ataskaitą internetu į Marshall.

      – Ar jūs kada nors matėte maršalą, apchi. – Arutūnas sulėtino šaukštą.

      – Ne. Nors kažkada dirbau jo adjutantu.

      Taigi, kas pasirašė dokumentus? – Arutūnas pasiekė silkę ir rankovė palietė riebų barščio sluoksnį. Jo duryse, kaip ir kasoje, yra langas: yra slaptų dokumentų ir grubių, kuriuos aš tau sakau paslaptis, aš ne kartą spjaudžiau.

      – Ir jis nežinojo? apchi.

      – Jei jis nepripažintų, tada nebūčiau čia.

      – Nesuprantu, tu ten gyvenai kaip sūris svieste, kodėl tau reikėjo spjaudytis?

      – Šioje šalyje spjaudymasis yra įžeidimas, o mano tėvynėje tai yra sveikinimo ir meilės ženklas, tarsi bučinys. Galų gale, kai jūs bučiuojatės, jūs čiulpiate savo partnerio droolę. Ir tai per atstumą bučinys… Niekas jo veido nematė. Na, gerai, valgyk ir eik žiūrėti bulvariaus.

      – O tu? apchi.

      – Ir aš galvoju. Jei kas?!.. – sušuko Klopas. As esu po zhinka.

      – Miegamajame?

      – Tualete, žinoma, avinas. Geriau uždarykite juos garaže. Iš ten jie vis tiek neišeis iki ryto.

      – O mašina? apchi.

      – Koks automobilis?

      – Na, kadangi garažas, apchi, tada yra automobilis?

      – Kažkada buvo, tiksliau, motociklas. Izya sulūžo, dabar tik susmulkėjęs metalo gabalas, gulėdamas aplinkui…

      – Na, aš nuėjau, Bosai?! apchi.

      Ryte atėjo senasis rupūžė ir, gavęs nurodymų, nuėjo valyti tvarto. Tvarte ilgą laiką nebuvo dedama šeimininko ranka ir viskas ten buvo uždengta šūdais. Ottila, kaip įprasta, atsisėdo lyginti nagų. Noriu atkreipti dėmesį, kad visi detektyvai turi pomėgį, verčiantį susimąstyti: Holmsas žaidžia smuiku, Poirotas be trikdžių pasitiki savo pilkosiomis ląstelėmis, agentas Kay turi pyragą, o Klepas ištiesino nagus. O kai jie pasibaigė, jis įves į juos ir išplėšė juos, kad vėl juos ištiesintų ir tuo pačiu pajustų minčių šurmulį.

      Rulonas, rulonas, rulonas, rulonas. Ir taip valanda po valandos, diena po dienos, metai po metų ir… Staiga iš tvarto pasirodė bjaurus rupūžio veidas ir spoksojo į šypseną policininkui.

      – Ko tu nori, stinker? – paklausė Ottila.

      – Ar galiu rūkyti, bosai? – abejodamas paklausė senis.

      – Kas dvokia?

      – Netinkamas žodis. Jūs, žygis, apsisukote supuvęs dinozauro lavonas?

      – Ne, aš tiesiog jį išmečiau ir išleidau mažą balandį, kuris pats nedeguonuoja.

      – Gerai, rūk.

      Senukas išėjo ir išėmė cigaretę.

      – Palauk!

      – Ką, bosai?

      – Tiesiog palik savo užpakalį tvarte.

      – Hehe, pokštas suprato. – pritūpė prie tvarto ir norėjo užsidegti cigaretę…

      – … Cant, ar kas? – Klaidžioji.

      – Ne, viršininkas, tiesiog “Belomor”.

      – Eime čia.

      Senis išsitraukė cigaretę. Ottila paėmė ir apšvietė. Cigaretė buvo švari, be priedų.

      – On, dūmai. – Davė Ottilą prie cigarečių rupūžės.

      – O tu ilgai mums?

      – Aš čia buvau šešerius metus ir galvoju amžinai. Aš susitaikiau. Jis spjovė į savo karjerą. Prekyba šiam nuostabiam pasauliui, iš kurio jis neša mėšlą ir šūdus… Po velnių. Žodžiu, nuo ko aš pavargau?

      – Ne, kai gyvenau čia iki paskutinio karto, kai tarnavau, rajono policininkai keitėsi kaip pirštinės.

      – Ir kodėl?

      – Priežastys buvo skirtingos: jie gėrė per daug, tada išmėgino.

      – Na, tai man negrasina. Aš esu įtrauktas tarp savo viršininkų kaip neblaivus ir pardavėjas. Pasakyk man ką nors, ar galiu baigti tvarto statybą prieš rudenį?

      Senis apžiūrėjo pastatą, kuris buvo pusiau pagamintas iš plytų. Sutvirtintos sienų spragos buvo užtaisytos: arba supuvusi fanera, tada stogo dangos medžiaga, tada maišais.

      – Galite. Tik visa tai reikia pakeisti. Taip, ir jūsų sienos yra pasenusios.

      – O kiek jiems metų?

      – Ohhhh! Viršininkas, taip, kiek atsimenu, šis pastatas stovėjo. Čia anksčiau buvo kažkokio pirklio kiemas. Anot revoliucijos, jie pagavo bėgantį nuo raudonų plunksnų ir ten pasibaigė su visa šeima.

      – Kur?

      – Ką, kur?

      – Na gerai, padaryta.

      – Ai, taip čia tvarte. Tada tai buvo sandėlis, o po karo – tvirtovė.

      – Pramogos. Ar galite tai padaryti? Žinoma, neišardykite iki galo. Malūnai