Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

iš kur skambinama, Liusė pamatė Une Nuit telefono numerį ir džiaugsmingai atsiliepė manydama, kad sugrįžo Brajenas.

      Tačiau pasigirdo Stašo Marteno balsas.

      – Lindse, džiaugiuosi, kad suradau tave namie, – išgirdo Liusė ir pagalvojo, kur kitur ji galėtų būti. – Ką tik skambino Brajenas, sakė, kad vėluos. Jis nori, kad padėtum mums užbaigti šio vakaro valgiaraštį.

      – Aš? Kodėl aš?

      – Sakė, kad turi puikų skonį.

      – Galbūt, jeigu kalbėtume apie vyrus, – tarė ji prajuokindama Stašą. – Gerai, po minutės nusileisiu.

      Liusė džiaugėsi, kad turės kuo užimti mintis. Tikėjosi, kad jos slaptažodžiai lifte dar veikia, buvo pamiršusi pasiteirauti apie tai Brajeno.

      Po penkiolikos minučių juodu su Stašu jau buvo sulindę į šūsnį receptų – spausdintų ir rašytų ranka. Aišku, kad kasdienis valgiaraštis neatskleidė nė menkos dalelės virtuvės galimybių. Brajenas dažnai keisdavo patiekalus ir svečiams tai patiko.

      – Stašai, turi padėti man išrinkti, – pareiškė ji, nes nuo galybės egzotiškų patiekalų receptų galvoje dūzgė bičių spiečius. – Gal žinai, ką Eliotai labiausiai mėgsta? Arba ko negali pakęsti? Gal kam nors alergiški?

      – Negirdėjau apie alergiją. Kai kurios moterys atkakliai skaičiuoja kalorijas, gali į tai atsižvelgti.

      – Gerai. Kaip manai, gal pasiūlykime anakardžių riešutais ir kaštainiais įdarytus keptus viščiukus?

      – Puikiai išrinkai. O dabar dar ką nors mėgstantiems iššūkius.

      – Kinišką apkepą?

      Stašas pritariamai linktelėjo. Taip jie ir dirbo. Stašas laidė užuominas, o Liusė siūlė patiekalus. Žinoma, jis ramiausiai būtų galėjęs pats sudaryti valgiaraštį, bet Brajenas norėjo, kad parinktų ji, o tai paglostė Liusei širdį. Jis toks rūpestingas. Rinkdama vyną mergina spėliojo, bet pasitikėjo Stašu, kad jis neleis jai pasirinkti netinkamai.

      Nusimaudžiusi po dušu ir rengdamasi vakarėliui Liusė suvokė, kad nekantraudama laukia vakarienės. Ji su malonumu ją planavo ir nekantravo pamatyti Eliotų reakciją.

      Nemelavo Brajenui sakydama, kad dirbti restorane turėtų būti smagu. Liusė mėgo gardų maistą ir stengdavosi sugalvoti ką nors įdomesnio nei mėsa su bulvėmis – šito gero buvo sočiai vaikystėje. Ji puikiai tvarkėsi virtuvėje. Mama išmokė šio darbo pagrindų, o dirbdama In Tight pačioje pradžioje nemažai eksperimentavo, kol viso laiko ir dėmesio nepareikalavo Kruzas. Paskutiniais metais neberuošdavo nieko įdomesnio, nes tai netiko linksmybių ir malonumų atsisakymo filosofijai. Bet kulinarijos knygas pirko ir mėgo skaityti.

      Une Nuit jai patiko. Patiko bruzdesys virtuvėje, vienas ant kito burnojantys virėjai, kartais Liusei nesuprantama kalba. Patiko garsai ir kvapai, gražiai apsirengę svečiai salėje, nė neįsivaizduojantys, kokia sumaištis vyksta už virtuvės durų, vyriausiajam virėjui reikalaujant tobulumo. Patiko tyli jazz muzika, skambantys įrankiai ir taurės, tylus juokas ir vakarieniautojų šurmulys.

      Liusė atsiduso. Ne jos pasaulis, bet kaip smagu jame būti. Daug maloniau nei muzikos verslo – spindinčio, bet niekšiško ir žiauraus – užkulisiuose.

      Atsidarė miegamojo durys, Liusė aiktelėjo ir čiupusi sijoną prisidengė, bet pamatė, kad sugrįžo Brajenas. Jis nusijuokė pamatęs ją tik su apatiniais.

      – Beveik mirtinai mane išgąsdinai. Lipdamas viršun galėjai bent šūktelėti.

      – Labai norėjau užklupti tave netikėtai, – jis pažvelgė į ją šelmiškai žėrinčiomis akimis. – Kokia tu gražutė. Nagi, eikš pas mane.

      Liusė pribėgo, apkabino jį ir pabučiavo taip, lyg būtų nesimatę kelias savaites, o ne kelias valandas. Keliai linko, o krūtinė sunkiai kilnojosi.

      – Nepyk, kad taip ilgai užtrukau. Ar su Stašu viską parengėte?

      – Ar jo nepaklausei?

      – Ne, iškart skubėjau į viršų. Negalėjau ištverti, taip tavęs pasiilgau. Dėkui Dievui, kad neužtrukau, – Brajeno ranka nuslydo į jos kelnaites.

      – Mes, mm… neturime laiko, ak… – stipriau pasipriešinti Liusė neturėjo jėgų. Tiesą sakant, net jeigu jie būtų turėję susitikti su pačia Anglijos karaliene, monarchei tektų palaukti.

      – Mes pavėluosime, tai madinga.

      Brajenas akimirksniu nusivilko drabužius. Užuot nusivedęs ją į lovą, jis įsitaisė skaitymui skirtoje minkštoje kėdėje ir pasisodino Liusę ant kelių. Ilgų preliudijų nereikėjo – vos jį pamačius jos kūnas pasirengė jį sutikti. Liusė buvo įraudusi, standūs speneliai troško glamonių, o tarp kojų tvinkčiojo ir liepsnojo, nors jis dar nė neprisilietė prie jos.

      Ji išsinėrė iš kelnaičių, į šalį nusviedė liemenėlę, užpakaliuku trindamasi į stangrėjantį Brajeno penį. Atsisukusi į jį veidu tęsė glamones, kankindama jį švelniomis garbanomis.

      – Erzini mane…

      – Gal norėtum, kad paskubėtume? – nekaltai paklausė Liusė.

      Jis apkabino ją per užpakaliuką, viena ranka įsliuogė tarp kojų ir įkišo pirštą vidun. Liusė sudejavo ir virptelėjo, praradusi bet kokį norą erzinti.

      – Geriau paskubėkime.

      – Šaunuolė, – pagyrė Brajenas ir ėmė ieškoti įėjimo. Ji kilstelėjo ir nusileido jausdama, kaip iš lėto falas slysta į ją, ir mėgavosi kiekvienu jo centimetru.

      Jiems susijungus Brajenas pamažu prilaikė ją už klubų, iš lėto judėdamas. Liusė uždėjo rankas jam ant pečių ir leido jam daryti, ką nori. Tai, kad gali kontroliuoti padėtį, buvo tik jos pačios fantazijos.

      Ji leido savo kūnui sekti paskui jį, o mintims skrieti tolyn, kol didžiulė įtampa atsislūgo ir karščio bangomis pasklido po kūną iki pat pirštų galiukų ir blakstienų.

      Brajenas baigė, kai paskutiniai jos ekstazės šūksniai nuaidėjo per kambarį. Jis išsiliejo joje ir Liusė sukniubo bejėgė.

      Kurį laiką jie nė nekrustelėjo, pagaliau Brajenas pertraukė tylą:

      – Man patinka į tave žiūrėti, kai pasieki orgazmą.

      – Man taip pat.

      – Tu nieko neslepi, viskas parašyta veide – visi tavo jausmai.

      Liusė nuoširdžiai tikėjosi, kad taip nėra, nes bijojo, kad pradeda įsimylėti Brajeną Eliotą. Ir niekaip kitaip negali to sustabdyti, tik pasitraukdama.

      O šie vaistai gerokai skausmingesni už pačią ligą.

      DEVINTAS SKYRIUS

      Į vakarėlį atskiroje salėje po restoranu jie vėlavo dešimt minučių, tačiau niekas nė nepastebėjo. Užkandžiai jau buvo paduoti, vynas teliūskavo taurėse, o pokalbiai liejosi laisvai.

      Brajenas pastebėjo, kad ant stalo stovi kortelės su vardais.

      – Ar tu taip sugalvojai? – paklausė Brajenas, imdamas savąją.

      Liusė linktelėjo.

      – Pamaniau, bus geriau, jei to paties žurnalo darbuotojai sėdės toliau vieni nuo kitų. Tada negalės šnibždėtis tarpusavyje.

      Liusė pasielgė dar drąsiau – užuot sustūmusi du didelius stalus, ji nedidelius staliukus surikiavo kvadratu.

      – Ar gerai? – abejodama paklausė ji. – Pamaniau, taip visiems bus lengviau bendrauti tarpusavyje.

      – Manai, kad mūsų šeimai reikėtų dar daugiau bendrauti?

      – Kalbate jūs