Eliotų dinastija. Trečia knyga. Barbara Dunlop

– azijietiškos ir prancūziškos derinys, – padėjęs krepšius ant stalo Brajenas žvilgtelėjo į Liusę. Įsitvėrusi jo pižamos marškinių krašto ji vėdavosi, o apačioje buvo nuoga. Marškiniai buvo visai paprasti, beveik iki kelių ir puikiai slėpė visas reikiamas vieteles, tačiau Niujorke buvo karšta vasara ir ji nepasivargino kruopščiai užsisegioti visų sagų.

      O dabar pasigailėjo. Staiga vėjelis paglostė intymias vieteles ir Liusė pasijuto pažeidžiama.

      – Gražiai atrodote, – mirktelėjo Brajenas, tada nusisuko ir išėmęs iš maišelių tai, ką atsinešė, ėmė krauti į lėkštes. Jis net nepastebėjo, kad Liusė pašiurpo ir nuraudo.

      Jau pats laikas suaugti, – pyktelėjo ji. Brajenas tikriausiai yra matęs daugybę moterų, apsirengusių daug mažiau nei beformiais pižamos marškiniais su… ak, taip, su Prancūzijos vaizdais.

      Iš didžiulės vyno spintos su reguliuojama temperatūra Brajenas ištraukė butelį baltojo vyno.

      – Mėgstate vyną?

      – Aš ne… Ne, kodėl gi, mėgstu, – jau buvo besakanti, kad negeria, nes alkoholiniai gėrimai buvo vienas iš tų dalykų, kurių ji atsisakė nusprendusi keisti gyvenimą – suaugti ir pradėti elgtis kaip sąmoningas žmogus, o ne kokia patrakusi neatsakinga paauglė.

      Vis dėlto po tokios dienos taurė Chardonnay labai gundė. Liusė niekada nebuvo įjunkusi į stipresnius gėrimus, tačiau pasaulyje, kurį ji stengėsi pamiršti, artimųjų rate buvo geriama daug.

      Brajenas pripylė taures ir vieną ištiesė Liusei.

      – Skelbiu tostą. Už Lindsės Morgan naująjį gyvenimą!

      – Už Lindsę! – juodu susidaužė ir Liusė gurkštelėjo gaivaus sausojo vyno. Viskas atrodė taip siurrealu.

      Užsiropštusi ant baro kėdės mergina kibo į maistą, kuris buvo nuostabiausias, kokį jai kada nors buvo tekę valgyti.

      – Dievulėliau, kaip skanu. Nenuostabu, kad jūsų restoranas taip mėgstamas. Ar jis jūsų nuo pat pradžios, ar perpirkote jau įsibėgėjusį verslą?

      – Kai nusipirkau, čia buvo merdėjantis prancūziškas bistro. Mintis derinti azijietišką ir prancūzišką virtuves iš pradžių buvo tik pokštas, sumanytas per daug išgėrus su restorano valdytoju ir vyriausiuoju virėju. Bet paskui pamaniau – o kodėl ne? Ėmėme eksperimentuoti, įtraukdavome į valgiaraštį vis naujų patiekalų ir netikėtai tapome labai populiarūs.

      – Suprantu kodėl, – Liusės skonio receptorius glostė subtilūs egzotiškų ir švelnių prieskonių deriniai, o pasakiškos spalvos, formos ir kvapai jaudino kitus pojūčius. Ji sušlamštė viską, ir nė kiek nesigailėjo, nors jautėsi pilnut pilnutėlė. Jeigu Brajenas kasdien taip maitins, teks išsitraukti treniruoklį, kurį matė užkištą kitame kambaryje.

      Po vakarienės Liusė rankomis suplovė indus ir sudėjo džiūti – jokios prasmės dėl dviejų žmonių jungti indaplovę. Pranešdamas, kad atvyko Skarlet, sučirškė skambutis ir Brajenas nusileido į apačią jos pasitikti ir padėti užsinešti daiktus.

      Liusė nerimaudama laukė susitikimo su Brajeno pussesere. Nuo vidurinės mokyklos laikų ji neturėjo reikalų su jokio vaikino šeima. Bandė įtikinti save, kad visai nesvarbu, ar ji patiks Skarlet. Juk iš tikrųjų Brajenas nėra jos vaikinas, ir visa tai, kas čia vyksta – laikina. Kai tik sučiups pinigų grobstytoją, ji išsikraustys iš čia ir pradės naują gyvenimą, todėl tikriausiai niekada nebepamatys nei Brajeno, nei Skarlet.

      Vis dėlto jai buvo svarbu. Norėjo patikti Skarlet, bet nujautė, kad nepavyks padaryti įspūdžio – šiaip ar taip, ta moteris – vieno karščiausių moterų žurnalų stilistė. Skarlet pratusi rengti supermodelius ir kino žvaigždes, o ne senamadiškas banko pelytes, vilkinčias vyriškomis pižamomis.

      Lifto durys atsivėrė ir pasirodė Brajenas su glėbiu drabužių. Jam iš paskos sekė viena iš pačių gražiausių, egzotiškiausių būtybių, kokias tik Liusės akys buvo regėjusios. Mergina buvo beveik Brajeno ūgio, liekna it nendrė, su kupeta kaštoninių plaukų, kurie tobulomis bangomis krito ant pečių ir nugaros. Vilkėjo ji šviesiai žalią plonytį megztinį, atidengiantį pečius, ir aptemptas kelnes – drabužiai tik išryškino šviesią akių žalumą. Akių, kurios kaipmat kiaurai pervėrė Liusę ir tikrai nepraleido nė menkiausios smulkmenos.

      – Tai tu ta kankinė? – linksmai paklausė ir numetusi glėbį drabužių, pirkinių maišelį ir kosmetikos krepšį, dydžio su įrankių dėže, priėjusi ištiesė ranką: – Labas, aš Skarlet. Tu tikriausiai Lindsė?

      Liusė išspaudė kažkokią mandagybę, bet viduje visa virpėjo. Ir į ką ji įsipainiojo? Štai dabar ji pradeda gyventi melu. O ką, jei nebepavyks jo atsikratyti? Brajenas labai aiškiai pasakė, kaip jam svarbu išlaikyti paslaptyje savo, slaptojo agento, gyvenimą. Ji negalės pati sau atleisti, jeigu sugadins jam reikalus.

      – Atsistok, – paprašė Skarlet. – Leisk apžiūrėti. Turiu nuspręsti, ką darysime.

      Brajenas atsirėmė alkūnėmis į barą ir spoksojo, aiškiai susidomėjęs tuo, kas vyksta. Liusė pajuto, kaip vėl nukaito. Ir be jo šis procesas būtų nejaukus, juk teks vieną po kito atskleisti jos fizinius trūkumus. Skarlet kaipmat pajuto Liusės nuotaiką ir atsisuko į pusbrolį:

      – Argi neturi kuo užsiimti? Pasidomėk restorano reikalais. Stašas skundžiasi, kad visus darbus krauni jam, o pats tik bastaisi po Europą ir Aziją.

      – Noriu pamatyti, ką su ja padarysi.

      – Ne! – kategoriškai pareiškė Skarlet. – Lindsės išvaizda priklausys nuo jos pačios, o ne nuo tavo fantazijų. O dabar eik šalin. Ir gali negrįžti bent jau iki vidurnakčio.

      Brajenas kažką burbtelėjo, bet nuėjo prie lifto. Tik staiga pakeitė kryptį ir priėjo prie Liusės:

      – Pasilinksmink, gerai? Netrukus pasimatysime, – jis paglostė jai skruostą, pasilenkė ir švelniai pabučiavo į lūpas.

      Nors bučinys tetruko vos dalį sekundės, Liusei lyg elektros srovė perbėgo nuo pakaušio iki pirštų galiukų ir mergina įsitvėrė baro, kad nenugriūtų.

      Dievulėliau, ji pateko į rimtą bėdą. Gerai suprato, kad Brajenui tai tik vaidyba, nes daugybę metų jis dirba slaptą darbą. Jam elgtis su ja kaip su savo mergina taip pat paprasta, kaip kvėpuoti. Bet jai viskas nauja. Vis dėlto atsainus, globėjiškas Brajeno elgesys atrodė velniškai tikras.

      Nepastebėdama Liusę užplūdusių jausmų Skarlet čiupinėjo dar drėgnus Liusės plaukus.

      – Tavo plaukai puikūs, – tarė ji. – Tankūs ir sveiki. Iš tokių galima padaryti ką tik nori. Tikriausiai norėsi, kad jie liktų ilgi, tik reikėtų kiek pakarpyti…

      – Ne, gal galėtum nukirpti? Ir nudažyti šviesiai? Noriu atrodyti visai kitokia.

      – Nori šviesių sruogelių?

      – Ne, tegul jie visi būna šviesūs.

      Skarlet prunkštelėjo:

      – Džiaugiuosi, kad pati pasakei. Buvau pasiruošusi elgtis atsargiai, bet jeigu leisi man paišdykauti ir visiškai manimi pasikliausi, kai baigsiu, atrodysi lyg nulipusi iš Charizmos viršelio.

      Liusė savikritiškai nusijuokė:

      – Na, nemanau.

      – Kodėl? Tavo puiki kaulų struktūra, taisyklingi veido bruožai, geri dantys. Akinių, beje, reikės atsisakyti.

      – Man reikia kontaktinių lęšių, – pareiškė Liusė, prisiminusi Brajeno nurodymus. – Norėčiau žalių akių. Šviesiai žalių. Tik su mano figūra ne kažin ką galėsi padaryti.

      – Ką tu, dauguma mūsų modelių šalia tavęs atrodytų tikros lentos. Nustebsi, ką gali padaryti