Keršto spąstuose. Sharon Kendrick

– sportas, kuriuo gyveno ir kvėpavo nuo tada, kai išlipo iš sauskelnių, – nebuvo iš jos atimta prieš jos pačios valią. Tai paliko Džesikos gyvenime didžiulę žiojėjančią tuštumą. Po netrukus įvykusio jų išsiskyrimo tokia dviguba našta buvo sunkiai pakeliama. Tačiau Džesei pavyko su ja susidoroti, nes turėjo nuspręsti: arba skęsti, arba plaukti. Be to, netrukus jai teko pradėti rūpintis Hana. Todėl pasirinkimas liko tik vienas – plaukti.

      – Teisingai, – tarė ji.

      – Tai gal papasakosi man, kaip gavai šį darbą? Nes, kaip suprantu, tai nustebino nemažai žmonių šioje sferoje, nes visiškai neturėjai modelio darbo patirties, taip? – Lukas kilstelėjo antakius. – Ar permiegojai su bosu?

      – Nebūk kvailys, – nesusivaldžiusi atšovė Džesika. – Jis buvo pasiekęs septintą dešimtį.

      – Priešingu atveju būtum susigundžiusi? – Lukas atsilošė krėsle ir nusišypsojo patenkintas, nes galiausiai išprovokavo ją kaip nors sureaguoti. – Iš savo patirties žinau, kad moterys sportininkės turi nepasotinamą apetitą seksui. O tu, Džese, lovoje buvai tiesiog fantastiška. Ir ne tik lovoje. Tau manęs vis buvo negana, ar ne?

      Džesika prisivertė neatsakyti į Luko žodžius, nors tai buvo tiesa. Jautėsi taip, tarsi jis žaistų su ja kaip katė su pele prieš šią suėsdama. Tačiau kol kas žais jo žaidimą. Juk neturi kito pasirinkimo, kai galia tarp jų taip netolygiai pasiskirsčiusi. Negalėjo imti ir išlėkti iš Luko biuro, nes turėjo ne tik išgyventi, privalėjo apginti savo garbę. Gal darbą ir gavo atsitiktinai, tačiau pasiekė neįtikėtinų karjeros aukštumų, tarytum likimas būtų stengęsis atlyginti jai už sudaužytas svajones. Didžiavosi viskuo, ką pasiekė, ir neketino atsisakyti to karštakošiškai reaguodama tik todėl, kad tuos klausimus užduodantis vyras buvo žmogus, kurio ji niekaip negalėjo pamiršti.

      – Nori atsakymo į savo klausimą? – tyliai paklausė Džesė. – Ar tiesiog ketini sėdėti čia ir mane įžeidinėti?

      Lukas šyptelėjo, tačiau šypsena išnyko taip pat greitai, kaip pasirodė.

      – Tęsk, – tarė jis.

      Džesika giliai įkvėpė, kaip tai darydavo prieš padavimą per teniso rungtynes.

      – Žinai, kad man trūko raiščiai ir dėl to baigiau savo sportininkės karjerą, – ji įdėmiai pažvelgė į Luko veidą, tačiau jame nebuvo nė kruopelytės užuojautos.

      Jis linktelėjo patvirtindamas, kad tai jam žinoma. Džesė nebuvo tikra, ar jis žino, kad jos tėvas mirė.

      – Girdėjau, kad pasitraukei didžiulio turnyro išvakarėse, – pridūrė jis.

      – Taip, – patvirtino Džesė. – Žinoma, visa tai buvo aptarinėjama viešai. Aš…

      – Galėjai tapti tarptautine žvaigžde, – švelniai įsiterpė Lukas. – Tikėtasi, kad laimėsi mažiausiai vieną Didžiojo kirčio turnyrą, nors buvai labai jauna.

      – Tiesa, – šįkart jokios treniruotės nebūtų jai padėjusios nuslėpti ją užliejusių jausmų. Kad ir kiek kartų būtų sakiusi sau, kad gyvenime žmonėms nutinka blogesnių dalykų nei karjeros pabaiga jai net neprasidėjus, tačiau tai vis dar skaudino. Nepamiršo skausmo, kurį teko patirti, ir alinančių treniruočių. Kaip ir draugų bei santykių, kuriuos dėl to prarado. Apie priekaištingą tylą namuose ir apie nuolatinį tėvo spaudimą, kol galiausiai ji pati nebegalėjo to pakelti. Nesibaigiantis aukojimasis ir jausmas, kad vis tiek nėra pakankamai gerai. Viskas baigėsi tuo, kad, bėgdama per teniso aikštelę, nes norėjo pasiekti nepasiekiamą kamuolį, ji išgirdo šleikštulį keliantį plyštančių raiščių garsą.

      Džesika nurijo gumulą gerklėje.

      – Laikraščiuose išspausdino mano nuotrauką po spaudos konferencijos, kai buvau išleista iš ligoninės, –

      ši nuotrauka tapo itin populiari, reprezentuojanti Džesę visoje bulvarinėje spaudoje. Joje merginos veidas buvo išblyškęs ir įsitempęs, o šviesių plaukų kasa permesta per siaurus pečius, ant kurių gulė visos tautos lūkesčiai.

      – Ir?

      Luko klausimas grąžino Džesiką į dabartį ir ji pažvelgė į griežtas gražaus vyriško veido linijas. Ar ne jos silpnumą rodė tai, kad skausmingai nori jį paliesti? Švelniai perbraukti pirštais per griežtus veido kontūrus ir po jais pajusti šiurkščius, vos prasikalusios barzdos plaukelius. Ar negalėtų panaikinti tą nemalonų jausmą vienu savo neįtikėtinų bučinių ir padaryti taip, kad viskas vėl būtų gerai? Kažkas blykstelėjo Luko akyse. Tarsi būtų atspėjęs, ką ji galvoja. O tai buvo klaida. Nuo pat mažų dienų jai būdavo kalama į galvą, kad niekam negalima rodyti savo silpnumo – ypač Lukui. Juk jis buvo išmokytas pasinaudoti tokiomis silpnybėmis?

      – Lulu nuotraukoje pastebėjo, kad ant rankos segiu plastikinį laikrodį, – tęsė Džesika. – Kaip tik sutapo, kad jie į prekybą leido naują sportinio stiliaus laikrodį, skirtą paaugliams, ir pamanė, kad aš tobulai reprezentuočiau jų reklamos kampaniją.

      – Nors neatitinki tradicinių grožio standartų, – tarstelėjo Lukas.

      Džesika pažvelgė į šalčiu spinduliuojančias tamsias akis, pasiryžusi neparodyti, kaip jo žodžiai ją skaudina. Juk negali kaltinti jo už tiesą?

      – Žinau. Bet esu fotogeniška. Kamerai patinka mano aukšti skruostikauliai ir akys, bent taip man sakė fotografas. Jau seniai supratau, kad nuotraukose atrodau geriau nei tikrame gyvenime. Būtent todėl mane pasamdė. Manau, kad pradžioje jie pasinaudojo visa su mano nutrūkusia karjera susijusia viešuma, tačiau pati kampanija buvo netikėtai sėkminga. O kai mano tėvas ir pamotė žuvo užgriuvus sniego lavinai, regis, jiems manęs pagailo, žinoma, tai buvo viešai aptarinėjama, todėl prekės ženklas gavo papildomos reklamos.

      – Užjaučiu dėl tėvo ir pamotės žūties, – tarė jis, lyg mintis ką tik šovė į galvą. – Bet taip atsitinka.

      – Žinau, – Džesika pažvelgė į atšiaurias Luko akis. Buvo labai sunku neužimti gynybinės pozicijos. – Bet jie nebūtų laikę manęs visus tuos metus, jei nebūčiau padėjusi parduoti daugiau laikrodžių. Būtent todėl jie nuolat pratęsia mano sutartį.

      – Bet dabar viskas baigta, nes tu nebe paauglė, – lėtai pridūrė jis. – Jau nebepristatai šios amžiaus grupės.

      Džesė pajuto nerimą. Liepė sau pamiršti, kad kažkada jie buvo mylimieji ir kad viskas baigėsi ne itin gražiai. Turi su Luku elgtis kaip su bet kuriuo kitu vadovu – vyru ar moterimi. Būti su juo maloni. Jis tavo užsakovas. Sužavėk jį.

      – Man dvidešimt šešeri, Lukai. Mano karjera toli gražu nebaigta, – ji išspaudė šypseną. Tokią, kuria moteris apdovanotų pro šalį važiuojantį automobilių remonto meistrą stovėdama blogai apšviestame kelyje prie automobilio su prakiurusia padanga. – Net ir šiais laikais, kai visi it apsėsti jauno amžiaus.

      Džesika pastebėjo, kaip Lukas sugrojo žandikauliais, tarsi būtų supratęs, kad ji nori jį apžavėti. Tartum jam tai nelabai patiktų. Pamanė, kad galbūt pasirodys manipuliuojanti, tačiau staiga tai jai neberūpėjo, nes turėjo kovoti dėl savo išgyvenimo. Kaip ir dėl Hanos.

      – Nemanau, kad supranti, ką noriu pasakyti, Džese.

      Džesikos ateitis pralėkė jai pro akis, kai staiga suprato, kodėl yra čia. Kodėl gavo tą trumpą ir atžarų elektroninio pašto pranešimą, kuriame buvo pareikalauta atvykti. Žinoma, kad ant jo stalo gulėjo jos sutartis. Dabar kompanija – Luko nuosavybė ir jis gali daryti, ką tik nori. Netrukus jis pasakys, kad jos sutartis nebus pratęsta, kad ji terminuota. Ir ką tada jai, traumuotai teniso žaidėjai, neturinčiai jokios tikros kvalifikacijos, reikės daryti? Pagalvojo apie Haną ir mokesčius už jos mokslą koledže. Apie mažą