Keršto spąstuose. Sharon Kendrick

čia darai? – paklausė ji staiga ne tokiu ramiu balsu, kaip norėjo. Tikėjosi, kad Lukas to nepastebėjo.

      – Kodėl tau nenusirengus palto ir neprisėdus, Džese? – apsimestinai švelniai pasiūlė Lukas. – Kažkodėl labai išbalai.

      Džesika norėjo paprieštarauti, kad ketina stovėti ir toliau, tačiau netikėtas susitikimas su Luku tikrai išmušė iš pusiausvyros. Ir mintis nualpti turbūt taip pat nėra itin gera. Atsidurtų horizontalioje padėtyje – visai nenorėjo atsimerkusi pamatyti virš savęs palinkusį Luką. Pasilenkusį, tarytum norėtų ją pabučiuoti… O juk iš tikrųjų žiūrėtų į ją kaip į iš po akmens išlindusį vabalą.

      Džesika priėjo prie Luko parodytos kėdės ir susmuko joje. Iš rankų išslydusi rankinė tyliai šlumštelėjo ant žemės. Džesė pakėlė žvilgsnį ir pažiūrėjo į nieko nesakančias tamsias Luko akis.

      – Tai… staigmena, – nerūpestingai pasakė ji.

      – Įsivaizduoju, kad taip ir yra. Sakyk… – Luko akys blykstelėjo. – Koks jausmas įeiti į kabinetą ir suprasti, kad čia esu aš?

      Mergina gūžtelėjo pečiais, lyg nerastų žodžių, kaip jam atsakyti, o jei turėtų, nebuvo tikra, ar norėtų, kad jis juos išgirstų.

      – Turbūt viską galima kažkaip… paaiškinti?

      Lukas neatrodė nusiteikęs jai padėti.

      – Ką paaiškinti, Džese? Gal galėtum konkrečiau?

      – Tai, kad sėdi čia ir elgiesi tarsi…

      Vėl ta pusę lūpų iškreipianti šypsena.

      – Tarsi viskas aplinkui priklausytų man?

      Džesė nurijo gumulą gerklėje. Luko arogancija veržėsi per kraštus.

      – Na, taip.

      – Nes viskas čia iš tikrųjų yra mano, – staiga nekantriai atšovė jis. – Įsigijau kompaniją, Džese. Ir dabar man priklauso visos Lulu parduotuvės, miestuose, oro uostuose ir kruiziniuose laivuose visame pasaulyje.

      Džesės oda nuėjo pagaugais. Susikaupk, – mintyse liepė sau. Tu tai gali. Esi įvaldžiusi šį mokslą.

      – Aš nežinojau… – tarė ramiu balsu.

      – Kad esu pakankamai turtingas?

      – Na, to irgi nežinojau, – šypsena Džesės veide laikėsi tartum įrėžta peiliu. – Ir to, kad domiesi juvelyriniais dirbiniais ir laikrodžiais.

      Lukas suglaudė abiejų rankų pirštus prieš save ir įdėmiai pažvelgė į akvamarino spalvos akis. Kaip visada, jos šukuosena atrodė tobulai. Net po itin energingo sekso Džesės plaukai krisdavo tvarkingu blizgančiu kriokliu. Rausvai spindinčios lūpos gaivino miglotus prisiminimus, kurie šiurpuliu nubėgo jo oda. Džesika Kartrait. Moteris, kurios negalėjo pamiršti. Moteris, kuri jį atskleidė, o tada paliko visiškai susipainiojusį. Ji yra jo išblyškęs ir nelauktas atpildas. Lukas lėtai iškvėpė ir žvilgsniu neskubėdamas nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų – juk turi teisę apžiūrėti ją kaip ir bet kokį kitą gražų pirkinį, kurį ką tik įsigijo.

      Džesikos stilius, kaip įprasta, buvo santūrus. Klasikinis ir ramus. Puikios kūno formos nekėlė abejonių, kad ji buvusi sportininkė. Ji niekada nedėvėdavo atvirų drabužių ir nesirinkdavo ryškaus makiažo, paprastai atrodydavo natūraliai ir tai nepasikeitė. Lukas pats buvo nustebintas to, kaip Džesė jį traukė. Taip ir neišsiaiškino priežasties. Jis pastebėjo, kaip jos balta palaidinė buvo prigludusi prie nedidelių dailių krūtų ir kaip ausyse spingsi perlų auskarai. Šviesūs plaukai surišti į uodegėlę. Tokia šukuosena pabrėžė aukštus jos skruostikaulius. Džesika atrodė atsiribojusi ir neprieinama. Bet tai buvo melas. Nes po netikru šaltos mergelės įvaizdžiu slėpėsi tokia pat kaip ir visos – lėkšta ir godi moteris, ar ne? Tokia, kuri paimtų iš tavęs tai, ko nori, ir tada paliktų, žiopčiojantį kaip iš vandens į krantą išmestą žuvį.

      – Daug ko apie mane nežinai, – Lukas kietai sučiaupė lūpas ir pajuto, kaip maloniai suplūsta kraujas į paslėpsnius. Ir dar daug dalykų, kuriuos jai teks sužinoti.

      – Nesuprantu… – Džesika gūžtelėjo pečiais, o jos akvamarino spalvos akys klausiamai suspindo. – Paskutinį kartą, kai tave mačiau, dirbai asmens sargybiniu. Saugojai Rusijos oligarchą. – Mergina suraukė kaktą, tarsi bandydama prisiminti. – Dimitrijų Makarovą, ar ne?

      – Tikrai? Toks buvo jo vardas, – Lukas linktelėjo galva. – Buvau žmogus su ginklu… švarke. Žmogus, nežinantis, kas yra baimė. Raumenų kalnas, vienu smūgiu galintis sulaužyti lentą. – Jis trumpam pritilo ir pažvelgė į Džesiką. Prisiminė, kaip tais ilgais pirštais ji mėgdavo slysti jo pūpsančiais kietais raumenimis, kaip patenkinta murmėdavo liesdamasi prie jo tvirto kaip plienas kūno. – Tačiau vieną dieną nusprendžiau pradėti naudotis savo galva, ne tik raumenimis. Supratau, kad gyvenimas, skirtas kitiems apsaugoti, gali būti labai trumpas. Turėjau žvelgti į ateitį. Be to, kai kurios moterys tokius vyrus laiko barbarais, ar ne, Džese?

      Džesika krūptelėjo. Lukas pastebėjo, kaip pabąla jos į kumščius suspaustų pirštų krumpliai. Tokia jos reakcija jam buvo itin maloni. Nes norėjo pamatyti, kaip ji reaguoja. Išvysti, kaip ištirpsta jos šaltakraujiškumas ir ji ima nepatogiai muistytis.

      – Žinai, kad niekada taip nesakiau, – Džesės balsas virpėjo.

      – Nesakei, – niūriai sutiko Lukas. – Tačiau taip kalbėjo tavo tėvas, o tu tiesiog stovėjai ten ir pritarei kiekvienam jo prakeiktam žodžiui, ar ne, Džese? Prisidėjai prie to nieko nesakydama. Mažoji princesė, pritarianti tėtukui. Gal tau priminti keletą kitų dalykų, kuriuos jis sakė?

      – Ne! – Džesė delnu prisidengė gerklę, lyg jos pirštai galėtų paslėpti staiga padažnėjusį pulsą.

      – Jis pavadino mane žudiku. Sakė, kad jei liksi su manimi, nusitempsiu tave į padugnių lizdą, iš kur pats ir atėjau. Ar nepamiršai to, Džese?

      Džesika papurtė galvą.

      – Kodėl sėdime čia ir kalbame apie praeitį? – paklausė ji staiga ne tokiu ramiu balsu. – Susitikinėjau su tavimi, kai buvau paauglė, ir, taip, mano tėvo reakcija buvo labai bloga, kai jis sužinojo, kad mes…

      – Meilužiai, – apsimestinai švelniai pasufleravo Lukas.

      Džesė nurijo gumulą gerklėje.

      – Meilužiai, – pakartojo ji kimiai. – Bet viskas vyko taip seniai ir dabar tai nebeturi reikšmės. Aš… gyvenau toliau ir, manau, tu taip pat.

      Lukas būtų nusikvatojęs, jei nebūtų jautęs didžiulio įniršio. Džesika pažemino jį taip, kaip jokia moteris nebuvo drįsusi net pabandyti. Ji sutrypė jo kvailas svajones ir mano, kad tai nieko nereiškia? Na, parodys jai, kad tai šį tą reiškė. Kad jei išduosi ką nors, anksčiau ar vėliau išdavystė ims tave persekioti.

      Lukas paėmė auksinį parkerį, kuris gulėjo ant stalo, ir ėmė sukinėti jį tarp nykščio ir smiliaus, nenuleisdamas akių nuo Džesikos.

      – Galbūt tu teisi, – tarė jis. – Turėtume sutelkti dėmesį į dabartį, o ne į praeitį. Ir, žinoma, į ateitį. Tiksliau, į tavo ateitį.

      Lukas matė, kaip Džesė įsitempė. Ar ji numanė, kas netrukus įvyks? Juk tikriausiai suprato, kad kiekvienas, užimantis jo padėtį, nutrauktų jos sutartį su pačiomis mažiausiomis pasekmėmis.

      – Ir kokia ta ateitis?

      Džesikos balse pasigirdo gynybinės gaidelės. Lukas ėmė sukti parkerį priešinga kryptimi.

      – Kompanijoje