Milijono vertas laimikis. Susan Mallery

užduotį. Man kliuvo pasimatymas. Žiauru.

      – Pralaimėjai…

      Atrodė, Todas nesuvokia, kaip gali moteris nenualpti iš laimės sužinojusi, kad eis su juo pavakarieniauti. Ach, tie pasipūtę patinai…

      – Jei tau nuo to bus geriau, pasakysiu – šis pralaimėjimas man visai patinka, – užjaučiančiu balseliu pragydo Julija ir siurbtelėjo iš taurės.

      – Koks jaudinantis prisipažinimas!

      – Tavim dėta taip nesielvartaučiau. Pabandyk į visa tai pažvelgti mūsų akimis: mylima teta, pažinojusi tave visą gyvenimą, moka pinigus moteriai, kad tik ši sutiktų už tavęs ištekėti. Manėme, kad mažų mažiausiai esi kuprotas, be to, sergi kokia nežinoma liga, nusėjusia tave gumbais ir išsukiojusia sąnarius. Tikras drambliažmogis. Todas vos neužspringo gėrimu.

      – Dramblia… kas?

      – Nusiramink, mes juk tik svarstėme. Kaip matai, aš išdrįsau ateiti.

      – Puiku, ji prakišo… Manęs geraširdiškai pasigailėta… – pritrenktas Todas kalbėjosi pats su savimi.

      – Negaliu patikėti, kad Rūta tau pasiūlė milijoną dolerių, – vėl prisiminė vargšelis sūnėnas.

      Julijai tai irgi pasirodė keista. Bet… Ech, juk visi turime bent po vieną ekscentrišką giminaitį.

      – Už pasimatymą nesiūlė. Prisimeni? Jį gali imti nemokamai. Gerai, sugalvojau tau išeitį – paprasčiausiai imk ir nesipiršk man.

      Todas šyptelėjo.

      – Lengva tau kalbėti, o man ką siūlai? Vienam valgyti desertą?

      Juokdamasi Julija staiga suprato, kaip anksčiau klydo dėl šio vakaro. Buvo įsitikinusi, kad bet kuris, nešiojantis prie pavardės skaičių, turėtų būti mažų mažiausiai kuoktelėjęs. Tik ne Todas. Šiam žmogui ji pajuto silpnybę.

      – Už pastangas turėtum pareikalauti bent mažos dalies žadėtojo kyšio, – ryžtingai nusprendė Todas. – Tarkime, kokių penkiasdešimt tūkstančių. Ką ten, mažiausiai – penkiasdešimt penkių.

      – Ech, kvailė – nepagalvojau! Ką gi, teks paprašyti iš senelės čekio.

      Vaikinas staiga surimtėjo ir įdėmiai pažvelgė į Juliją.

      – Tu net nežinai, koks aš laimingas, kad pralaimėjai.

      – Malonu girdėti. Nėra čia nieko nuostabaus – mano sesutės puikiai žino, kaip man sekasi traukti burtus. Jos net neabejojo, kad į susitikimą važiuosiu aš, – nerūpestingai mostelėjo ranka mergina.

      – Koks įdomus būdas žaisti su savo likimu, – tarė Todas.

      Julija nustebusi pakėlė antakius.

      – Likimu? Nejaugi galvoji, kad tu – mano likimas?

      Mergina tikėjosi, kad vyrukas pasijus nepatogiai, bet jis tik gūžtelėjo pečiais.

      – Kas galėjo pagalvoti, kad bus taip nuostabu? Manau, mudviejų pažintis – likimo dovana.

      – Maldauju, nebekalbėkime apie likimus, dangaus dovanas ir panašias nesąmones. Mano sesuo Vilou nenutildama šneka apie lemtį, nuo kurios neišsisuksime. Aišku, aš myliu tą pleputę ir nė nemirktelėjusi paaukočiau už ją gyvybę, bet kartais norisi imti ją ir pasmaugti. Matytum, ką ji valgo… daigintus kviečius, tofu [Į varškės sūrį panašus maisto produktas, pagamintas iš rūgusio sojų pupelių pieno (vert.).], geria kažkokius gličius gėrimus, – Julija net nusipurtė.

      – Vegetarė? – užjaučiamai palingavo galvą Todas.

      – Taigi. Nepatikėsi, bet į vegetariškų patiekalų sąrašą ji taip pat įtraukė ir mėsainius bei dešrainius.

      – Gudruolė, – nusišypsojo vaikinas.

      – Vilou – nuostabi. Taip pat ir Marina. Ji – mūsų šeimos pagrandukas. Tik pagalvok, juk tu galėjai susitikti su bet kuria iš jų.

      – Man labiausiai patinka ta, kurią turiu dabar. – Nemanau, kad ją turi.

      O galėtų, jeigu tik panorėtų, – ilgesingai užsisvajojo Julija prisiminusi, kaip jautėsi Todo glėbyje.

      – Duok man truputį laiko.

      Važiuodama namo Julija gal jau šimtąjį kartą žvilgtelėjo į automobilio veidrodėlį. Vakarienė buvo pasakiška, nors ji ir neprisiminė, ką valgė. Matyt, taip pat ką nors nepaprasta. Galvoje sukosi pokalbio nuotrupos: mieli pasierzinimai, juokas, jaudinantis ryšys.

      Mergina nustebo, kad Todas sugebėjo taip stipriai ją paveikti. Dar neseniai norėjo apsisukti ir lėkti kuo toliau nuo restorano, o dabar… O, kad ji galėtų sustabdyti laiką!

      Todas buvo nuostabus: linksmas, sumanus, be to, suprato Julijos pokštus, ko negalėjai pasakyti apie kitus jos liaupsintojus. Ir iš kur ta keista trauka? Tikriausiai įmanoma ištirpti vien nuo šių įdėmių akių žvilgsnio.

      Visa tai gražu. Bet ar pasiruošusi ji eiti tolyn – ten, kur akivaizdžiai veda šio vakaro įvykiai? Vaikinas pasišovė palydėti Juliją namo – norėjo įsitikinti, kad niekas jos nenuskriaus. Julija suprato, kad taip jis bando užmaskuoti tikrąjį troškimą. Tik pagalvokit – nuogas Todas jos lovoje!

      Kaip ji to norėtų! Pašėlusiai, beviltiškai, beprotiškai… Tik kur dingo jos šaltas protas ir sveika nuovoka? Išsiskyrusi su Garetu neturėjo nė vieno vyro. Nesvarbu, Julija dabar negalvos apie tą šlykštų melagį. Blogai, kad buvo primiršusi šio žaidimo taisykles – nebemokėjo vilioti, gundyti ir koketuoti. Aišku, vakaras buvo šaunus, bet tai dar nereiškia, kad pasikvietusi Todą ji gali švęsti pergalę.

      Sustojusi prie namų Julija vis dar nebuvo apsisprendusi, kaip elgsis. Įvažiavusi į garažą išlipo iš automobilio. Naktis buvo rami ir šilta – net ir rudenį Los Andžele malonus oras.

      Visame kūne mergina jautė virpčiojančių nervų šokį. Kiekviena ląstelė – nuo plaukų šaknų iki kojų pirštų galiukų – maldaute maldavo priimti būsimą šio viliojančio vyro pasiūlymą. Julijos oda pašiurpo laukdama taip trokštamo prisilietimo, o slapčiausios kūno vietelės šaukte šaukėsi glamonių. Tačiau protas dar bandė įspėti apie galimą pavojų: žinoma, Todas – žavingas, bet Julija beveik nieko apie jį nežino. Be to, vulgaru mylėtis per pirmąjį pasimatymą!

      Pastatęs automobilį gatvėje Todas išlipo ir įdėmiai apsidairė.

      – Tavo namus aš įsivaizdavau naujus ir spindinčius, – nutęsė.

      Julijos kaimynystėje stūksojo daugybė senų, aptrupėjusių dvibučių namų. Merginai patiko aplink tvyranti atmosfera. Iš daugybės smulkmenų galėjai nuspėti, kad šioje vietoje apsigyvenę amatininkai.

      – Man čia patinka. Gyvenu arti darbo, be to, galiu mėgautis medžiais ir žolės lopinėliu.

      Todas nusišypsojo ir nykščiu švelniai perbraukė Julijai per skruostą.

      – Visa laimė, kad nevažiavome pas mane.

      – Spėju, kad tavo namai – vien stiklas ir plienas.

      – Beveik atspėjai. Be to, jie gerokai toliau.

      Neiškentęs vaikinas pasilenkė ir pabučiavo Juliją. Bučinys buvo valdingas, tačiau šiltas ir švelnus. Todo lūpos judėjo labai lėtai, atrodė, kad jam priklauso visas pasaulio laikas. Merginai patiko, kad šios stiprios, apglėbusios ją per liemenį rankos nesistengia ieškoti nieko daugiau.

      Julija žengtelėjo arčiau, norėdama pasiekti vaikino pečius. Kaip gerai, kad jos rankinė su ilgu dirželiu! Būtų keblu ją laikyti ir kartu liesti Todą. Mergina džiaugėsi galėdama glostyti jo stiprias rankas ir galingą nugarą. Net ir pro puikiai gulinčios eilutės